Jau keleri metai iš eilės Lizdeikos gimnazijoje vykdomas projektas – kūno kultūros mokytojai organizuoja mokiniams susitikimą su žinomais mūsų šalies sportininkais. Tad lapkričio 22 dieną Lizdeikos gimnazijos aktų salė vos sutalpino lizdeikiečius bei kitų mokyklų mokinius ir mokytojus, susirinkusius susitikti su profesionalaus Šiaulių miesto vyrų krepšinio klubo „Šiauliai“ krepšininkais ir jų treneriu Antanu Sireika, Šiaulių universiteto dėstytoju, mokslu daktaru Stanislovu Norkumi, buvusiu iki 2015m. klubo fizinio pasirengimo treneriu. S. Norkus pasidžiaugė, kad smagu grįžti į savo mokyklą, pasiūlė ir ateityje bendradarbiauti. Kad pasirinko sportininko kelią, lėmė tai, jog mokykliniais metais didelį autoritetą turėjo kūno kultūros mokytojai. Beje, dėkingumas mokytojams, anot svečio, ateina su metais – kuo daugiau esi subrendęs, tuo labiau suvoki, ką tau davė mokytojas, o ko tu nenorėjai ar nesugebėjai priimti. Jam pritarė ir krepšininkų treneris A. Sireika, paragindamas negyventi iliuzijomis, o galvoti apie tai, ką darot čia ir dabar. Svarbu tai, ką sužinojote, patyrėte, įsidėti ne tik į galvą, bet ir į širdį. Pašnekovas džiaugėsi, kad sutiko nemažai žaidėjų, kurie jo mintį, sumanymą suprato iš pirmo sakinio, kartais net nebaigto. Prisimintas 2003 m. Europos čempionatas, kai teko kautis su JAV profesionalais, jiems parodyti, ką gali lietuviai žaidėjai, ir nors grįžo be medalių, bet buvo sutikti kaip nugalėtojai ir visa tai be galo džiugino. Mindaugas Žukauskas antrino, jog išlošti pirmame susitikime prieš amerikiečius profesionalus buvo labai džiugu. Svečiai sakė, kad į susitikimus su jaunais žmonėmis važiuoja ne dėl populiarumo, o kad pasidalintų krepšinio paslapčių, paskatintų kuo daugiau judėti, o ne leisti laiką prie kompiuterių ar mobiliųjų telefonų. Visi jie sportu susidomėjo vaikystėje ir dabar, nors daugiausia laiko praleidžia krepšinio aikštelėse, mėgsta ir kitas sporto šakas – futbolą, amerikietišką futbolą, biatloną, boksą. Kaip ir daugelis vaikų turėjo begales svajonių. Rytis Pipiras jau mokyklos suole nusprendė, kad sieks krepšininko karjeros, Arminas Urbutis vaikystėje save įsivaizdavo kaip šaunų policininką. A. Sireika juokavo, jog jis svajojo apie karininko profesiją, nes patiko uniforma ir tai, kad būrys jaunų vyrų klauso jo komandų, bet, deja, išsipildė tik pusė svajonės – nėra gražiosiosios kariškos uniformos. Omar Prewit save įsivaizdavo Amerikos prezidentu, M. Žukauskui beliko tik nusišypsoti, jog su savo vaikystės svajone jau atsisveikino amžiams – kosmonautu turbūt per vėlu tapti, nors Mindaugas sunkumų nesibijo – kai „Šiaulių“ komandai buvo labai sunkios dienos, jis prisiėmė direktoriaus pareigas ir komanda pakilo, žengia į priekį. A. Sireika susitikimo metu ne kartą akcentavo darbo svarbą, sakė, kad tai, ką mato per varžybas žiūrovai, yra tarsi gražus, patrauklus tortas, o kas jo viduje ir koks jo skonis, žino tik treneris, žaidėjai ir kiti komandos nariai. Pašnekovą imponavo japonų požiūris į savo darbą – jie dirba po 10–12 valandų, kad darbą pabaigtų ir kitą darbo dieną imtųsi kito. Treneris juokavo, kad žaidėjams pradėjus skųstis, jog nepavyksta atlikti kažkokio veiksmo, tėra vienas atsakymas – reikia dirbti. Juk valgant iš rankų nekrenta šaukštas, tai tik po įdėtų pastangų, darbo, neskaičiuojant valandų, nekris iš rankų ir krepšinio kamuolys. Sportininkai teigė, jog, jei po varžybų ar treniruočių skauda raumenis, visa tai atperka pergalių džiaugsmas. Treneris pridūrė, kad žaidėjams dažnai skauda raumenis, o treneriui dažniausiai širdį, kai varžybos sužaistos ne taip, kaip norėtųsi. Krepšininkų treniruotės vyksta kasdien po du kartus, o prasidėjus varžyboms, tenka be poilsio žaisti po keletą dienų ir poilsis – „šventa diena“, kartais būna tik kokio trečiadienio pusdienis. Nors laisvalaikio mažokai, bet M. Žukauskas mokosi groti gitara, R. Pipiras žaidžia stalo tenisą, prisėda prie kompiuterio, A. Urbutis domisi psichologija, anatomija, fotografija, mechanika. A. Wright mėgsta laisvalaikį leisti su savo vaikais. Anot A. Sireikos: „Kad krepšinio aikštelėje mažiau grybautume, laisvalaikį leidžiu grybaudamas miške.“ Mokiniams buvo įdomu, ar krepšininkai nenori pasilinksminti baruose, klubuose. Atsakymas – viską galima suderinti, tik reikia apsispręsti, kam teiki pirmenybę. A. Urbutis, užaugęs Amerikoje, susiformavo požiūrį, jog, kas nori žaisti krepšinį, turi būti pavyzdys kitiems visose gyvenimo srityse. Jam pritarė ir A. Wright bei O. Prewit. Visi svečiai teigė, jog mokėsi mokykloje tik labai gerai arba gerai. Tiesą pasakius, mokykloje krėstos išdaigos – keletą kartų pabėgta iš pamokų ar užkišta kabineto spyna. A. Urbutis prisiminė, kad prisidėjo prie tų, kurie klebono, užduodančio per tikybos pamokas daug namų darbų – skaityti Biblijos ištraukas, mašiną perkėlė į gėlių darželį, iš kur norint išvažiuoti teko nemažai pavargti.