Viena unikalių Radviliškio Lizdeikos gimnazijos tradicijų – pirmokų krikštynos. Tai tarsi mokslo metų ritualinės apeigos, leidžiančios naujokams greičiau apsiprasti su nauja vieta, klasės draugais, mokytojais. Abiturientai ruošėsi krikštynoms iš anksto – kūrė scenarijų, rengė užduotis. Prieš savaitę visi pirmų gimnazijos klasių mokiniai, abiturientų sukviesti, sugužėjo į gimnazijos stadioną, kur buvo supažindinti su artėjančio renginio vieta, laiku bei įpareigoti atlikti namų darbą – organizuoti klasės prisistatymą.
|
„Jeigu neieškai draugo, tu pats sau priešas“, – teigė vienas reikšmingiausių gruzinų poetų Šota Rustavelis viduramžių epe „Karžygys tigro kailiu“. Šioje knygoje, kuri įeina į auksinį pasaulinės literatūros fondą, apdainuojama meilė, drąsa ir žmogaus ieškojimai. Pasitelkę senojo poeto išmintį Radviliškio Lizdeikos gimnazijos mokytojai ėmėsi iniciatyvos užmegzti glaudžius bendradarbiavimo santykius su saulėtojo Sakartvelo švietimo ugdymo įstaigomis. Nuoširdžiai džiaugiamės, kad į mūsų kvietimą atsiliepė Tbilisio valstybinė 98 mokykla, kurios direktorius Giorgi Momtselidze ir pavaduotoja Lana Kurashvili spalio 3–7 dienomis apsilankė Lietuvoje. Spalio 4 dieną svečiai pabuvojo Lizdeikos gimnazijoje vykusioje Savivaldos dienoje ir buvo maloniai nustebinti jaunojo gimnazijos direktoriaus Domo sutikimu bei paruoštu mokinių sveikinimu Tarptautinės mokytojų dienos proga. Po nuoširdžių pokalbių ir diskusijų Tbilisio valstybinė mokykla Nr. 98, atstovaujama direktoriaus Giorgi Momtselidze, ir Radviliškio Lizdeikos gimnazija, atstovaujama direktorės Inos Bajarauskaitės, pasirašė ilgalaikę bendradarbiavimo sutartį, kurioje numatyta plėtoti tarpkultūrinius ryšius ir skatinti glaudų mokinių ir mokytojų bendradarbiavimą. Aptariant tolimesnes bendradarbiavimo galimybes, buvo nutarta pirmuosius veiklos metus skirti mūsų šalių tautinio identiteto pristatymui. Pirmasis žingsnis – reklaminio filmo apie savo mokyklą, jos savitumą ir tradicijas paruošimas ir pristatymas sutarties partneriams. Vėliau lauks kiti darbai, kuriuose mokiniai ir mokytojai plės kultūrinį akiratį, pristatys savo šalies turtingą etninį paveldą, dalinsis gerąja patirtimi ir, aišku, mokysis vieni iš kitų.
Radviliškio Lizdeikos gimnazija sutinka šiuolaikinės mokyklos iššūkius ir žengia tobulėjimo link, ieško sprendimų gerinti ugdymo organizavimą, siekia geresnių mokymo(si) rezultatų. Gimnazijos pedagogai yra atviri ir smalsūs naujovių, todėl lengva imtis rimtų ir didelių darbų ugdymui sumaniai organizuoti.
Projektas „Mes rūšiuojam“ – didžiausias Lietuvoje ekologinis projektas, skirtas aplinkos saugojimui, taršos mažinimui ir visuomenės ugdymui. Projekto „Mes rūšiuojam“ metu Lizdeikos gimnazijoje renkamos elektros ir elektroninės įrangos, nešiojamųjų baterijų atliekos. Šio projekto siekis – atkreipti dėmesį į aplinkos apsaugos problemas, efektyviai organizuoti elektros ir elektroninės įrangos, nešiojamųjų baterijų atliekų rinkimą.
Darbai prasidėjo. Aš, Dovydas Paškauskas, 3A klasės mokinys, tapęs Europos Sąjungos (ES) jaunuoju ambasadoriumi Radviliškyje, per metus turėsiu organizuoti mažiausiai 12 renginių, tad iš karto ėmiausi darbų.
 Ir eina su mumis,
Mes kartais praeitį
Justinas Marcinkevičius
Mieli radviliškiečiai, Šie metai mūsų miestui ypatingi – sukanka lygiai šimtas metų nuo tos dienos, kai Radviliškyje pradėjo veikti pirmoji mokykla, kurios istoriją tęsia dabartinė Lizdeikos gimnazija. Bėgant laikui keitėsi mokyklos pastatai, keitėsi ir mokyklos pavadinimas, o didėjant miestui buvo įsteigta ir daugiau ugdymo įstaigų, kuriančių jau savąją istoriją... Kiekvieną iš mūsų į gyvenimą palydėjo mokykla. Vieni pasklidome po pasaulį, kiti grįžome čia ir savo gimtajame mieste kartu su visais kuriame bendrą Radviliškio krašto gyvenimą. Kiekvienas atsimename ir savąją mokyklą – joje mokėmės pažinti ir suprasti esminius dalykus, ieškojome atsakymų, kaip reikia teisingai gyventi. Nuoširdžiai tikime, kad kiekvieno jūsų gyvenime mokykla paliko svarbią vietą. Radviliškio mokyklos 100-mečio proga renkame medžiagą leidiniui AČIŪ MANO MOKYKLAI ir kviečiame visus, kurie mokėtės Radviliškyje, darbavotės ar darbuojatės Radviliškio krašte, pasidalinti savo prisiminimu apie mokyklinius metus. Įdomu būtų ir nuotrauka. Laukiame Jūsų, kurie mokėtės Radviliškyje ir likote gyventi gimtajame mieste, minčių apie mokyklinius metus. Neužmirškite nurodyti savo vardą ir pavardę, tikslų mokyklos pavadinimą ir mokyklos baigimo metus. Lizdeikos gimnazijos mokytojos: Gražina Pilypienė, tel. Nr. (8 686) 53 707, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai Sandra Karenauskienė, tel. Nr. (8 681) 31 321, el.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai |
„Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“ – teigė lietuvių prozininkas, publicistas, literatūros kritikas Juozas Tumas-Vaižgantas. Rašytojas gimė 1869 m. rugsėjo 20 dieną Malaišių kaime netoli Svėdasų ūkininko šeimoje. Tėvai buvo jau pagyvenę žmonės, susilaukę būrio vaikų. Motina jaunėliui Juozui, gimusiam „12 val., per pačią sumą“, parinko kunigo kelią, todėl seserys ji vadino „mūsų kunigėlis“, o kaimo vaikai erzindavę: „Tumo kunigėlis.“ Vėliau rašytojas prisiminimuose parašys tokias eilutes apie gimtąjį kaimą: „...nė žymelės, kur buvo graži ir turtinga Tumų sodyba, kur stovėjo daug trobesių, augo sodas ir medžiai, kur kluonas ir du šuliniu. Tai labai skauda atminus; lyg tau kas būtų praeitį išrovęs. Atminimui beliko tai, ko sugriauti negalima – gamtos paminklai, aprašytieji „Pragiedruliuose“. 1881 m. su pagyrimu baigęs Kunigiškių dviklasę mokyklą, J.Tumas-Vaižgantas įstojo į Dinaburgo (Daugpilis) realinę gimnaziją. Čia jis pradėjo domėtis lietuvių tautinio atgimimo idėjomis, raštais, spausdinamais „Aušroje“, pats pradėjo rašyti eiles, prozą, todėl vis dažniau ėmė galvoti apie studijas Peterburge, manė stoti į Veterinarijos institutą, tačiau tėvai sūnui buvo numatę kitą kelią. J.Tumas-Vaižgantas kurį laiką atidėliojo, dvejojo, sprendė, kur mokytis, tačiau pablogėjusi sveikata, noras tarnauti Lietuvai bei nenoras įskaudinti tėvus paskatino jį 1888 m. pasirinkti studijas Kauno kunigų seminarijoje. Taip rašytojas visam laikui tapo dvasininku, visam laikui atsisveikino su Dinaburgu, kuriame, kaip rašė atsiminimuose, praleido gražiausius metus. „Ar aš paklydau savo gyvenimo kelyje, nesisakysiu...“, – mėgo vėliau pajuokauti Vaižgantas. Impulsyvus J. Tumo-Vaižganto charakteris seminarijoje pajuto emocinį suvaržymą, be to, rašytojas nemokėjo lenkų ir lotynų kalbų, prastai sekėsi teologija, geriau tik lietuvių kalba. Jau studijuodamas seminarijoje J.Tumas-Vaižgantas suartėjo su kunigais, dalyvavusiais lietuvių tautiniame judėjime, talkininkavo rengiant programą laikraščiui „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, skelbė jame publicistinius rašinius, kurie neturėjo platesnio publicistinio užmojo, o daugiau informavo skaitytojus apie caro administracijos daromas skriaudas lietuviams.
