Žmogui svarbu rūpintis kitu, ypač tuo, kas pats savimi pasirūpinti negali. Tad spalio 18 dieną 4A klasės mokiniai lankėsi Šiaulių rajone įsikūrusioje šunų ir kačių prieglaudoje „Šiaulių letenėlė“. Jie savanoriškai parėmė beglobius gyvūnus maistu, vaistais, kraiku, įvairiais užklotais ir kitomis būtinomis priemonėmis.

Lizdeikos gimnazija puoselėja daug gražių ir prasmingų tradicijų. Viena iš jų – Savivaldos diena. Įprastai ši diena organizuojama minint Tarptautinę mokytojų dieną. Šiais mokslo metais Savivaldos diena buvo organizuota Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse, spalio 4 dieną. Gimnazijos abiturientai, iš anksto pasitarę su mokytojais, derino pamokų temas, rinkosi mokymo metodus ir priemones, ruošė užduotis. Tiesa, šiemet į ugdymo procesą buvo pažiūrėta kūrybiškai. Daugelis abiturientų pamokose naudojo netradicinius mokymo metodus, žaidimų elementus. Po renginio aptarimo daugelis abiturientų pripažino, jog pedagogo darbas iš tiesų labai atsakingas, reikalaujantis laiko sąnaudų, tačiau įdomus ir kūrybiškas.

Viena unikalių Radviliškio Lizdeikos gimnazijos tradicijų – pirmokų krikštynos. Tai tarsi mokslo metų ritualinės apeigos, leidžiančios naujokams greičiau apsiprasti su nauja vieta, klasės draugais, mokytojais. Abiturientai ruošėsi krikštynoms iš anksto – kūrė scenarijų, rengė užduotis. Prieš savaitę visi pirmų gimnazijos klasių mokiniai, abiturientų sukviesti, sugužėjo į gimnazijos stadioną, kur buvo supažindinti su artėjančio renginio vieta, laiku bei įpareigoti atlikti namų darbą – organizuoti klasės prisistatymą.

„Jeigu neieškai draugo, tu pats sau priešas“, – teigė vienas reikšmingiausių gruzinų poetų Šota Rustavelis viduramžių epe „Karžygys tigro kailiu“. Šioje knygoje, kuri įeina į auksinį pasaulinės literatūros fondą, apdainuojama meilė, drąsa ir žmogaus ieškojimai. Pasitelkę senojo poeto išmintį Radviliškio Lizdeikos gimnazijos mokytojai ėmėsi iniciatyvos užmegzti glaudžius bendradarbiavimo santykius su saulėtojo Sakartvelo švietimo ugdymo įstaigomis. Nuoširdžiai džiaugiamės, kad į mūsų kvietimą atsiliepė Tbilisio valstybinė 98 mokykla, kurios direktorius Giorgi Momtselidze ir pavaduotoja Lana Kurashvili spalio 3–7 dienomis apsilankė Lietuvoje. Spalio 4 dieną svečiai pabuvojo Lizdeikos gimnazijoje vykusioje Savivaldos dienoje ir buvo maloniai nustebinti jaunojo gimnazijos direktoriaus Domo sutikimu bei paruoštu mokinių sveikinimu Tarptautinės mokytojų dienos proga. Po nuoširdžių pokalbių ir diskusijų Tbilisio valstybinė mokykla Nr. 98, atstovaujama direktoriaus Giorgi Momtselidze, ir Radviliškio Lizdeikos gimnazija, atstovaujama direktorės Inos Bajarauskaitės, pasirašė ilgalaikę bendradarbiavimo sutartį, kurioje numatyta plėtoti tarpkultūrinius ryšius ir skatinti glaudų mokinių ir mokytojų bendradarbiavimą. Aptariant tolimesnes bendradarbiavimo galimybes, buvo nutarta pirmuosius veiklos metus skirti mūsų šalių tautinio identiteto pristatymui. Pirmasis žingsnis – reklaminio filmo apie savo mokyklą, jos savitumą ir tradicijas paruošimas ir pristatymas sutarties partneriams. Vėliau lauks kiti darbai, kuriuose mokiniai ir mokytojai plės kultūrinį akiratį, pristatys savo šalies turtingą etninį paveldą, dalinsis gerąja patirtimi ir, aišku, mokysis vieni iš kitų.

Radviliškio Lizdeikos gimnazija sutinka šiuolaikinės mokyklos iššūkius ir žengia tobulėjimo link, ieško sprendimų gerinti ugdymo organizavimą, siekia geresnių mokymo(si) rezultatų. Gimnazijos pedagogai yra atviri ir smalsūs naujovių, todėl lengva imtis rimtų ir didelių darbų ugdymui sumaniai organizuoti.

Projektas „Mes rūšiuojam“ – didžiausias Lietuvoje ekologinis projektas, skirtas aplinkos saugojimui, taršos mažinimui ir visuomenės ugdymui. Projekto „Mes rūšiuojam“ metu Lizdeikos gimnazijoje renkamos elektros ir elektroninės įrangos, nešiojamųjų baterijų atliekos. Šio projekto siekis – atkreipti dėmesį į aplinkos apsaugos problemas, efektyviai organizuoti elektros ir elektroninės įrangos, nešiojamųjų baterijų atliekų rinkimą.

„Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“ – teigė lietuvių prozininkas, publicistas, literatūros kritikas Juozas Tumas-Vaižgantas. Rašytojas gimė 1869 m. rugsėjo 20 dieną Malaišių kaime netoli Svėdasų ūkininko šeimoje. Tėvai buvo jau pagyvenę žmonės, susilaukę būrio vaikų. Motina jaunėliui Juozui, gimusiam „12 val., per pačią sumą“, parinko kunigo kelią, todėl seserys ji vadino „mūsų kunigėlis“, o kaimo vaikai erzindavę: „Tumo kunigėlis.“ Vėliau rašytojas prisiminimuose parašys tokias eilutes apie gimtąjį kaimą: „...nė žymelės, kur buvo graži ir turtinga Tumų sodyba, kur stovėjo daug trobesių, augo sodas ir medžiai, kur kluonas ir du šuliniu. Tai labai skauda atminus; lyg tau kas būtų praeitį išrovęs. Atminimui beliko tai, ko sugriauti negalima – gamtos paminklai, aprašytieji „Pragiedruliuose“. 1881 m. su pagyrimu baigęs Kunigiškių dviklasę mokyklą, J.Tumas-Vaižgantas įstojo į Dinaburgo (Daugpilis) realinę gimnaziją. Čia jis pradėjo domėtis lietuvių tautinio atgimimo idėjomis, raštais, spausdinamais „Aušroje“, pats pradėjo rašyti eiles, prozą, todėl vis dažniau ėmė galvoti apie studijas Peterburge, manė stoti į Veterinarijos institutą, tačiau tėvai sūnui buvo numatę kitą kelią. J.Tumas-Vaižgantas kurį laiką atidėliojo, dvejojo, sprendė, kur mokytis, tačiau pablogėjusi sveikata, noras tarnauti Lietuvai bei nenoras įskaudinti tėvus paskatino jį 1888 m. pasirinkti studijas Kauno kunigų seminarijoje. Taip rašytojas visam laikui tapo dvasininku, visam laikui atsisveikino su Dinaburgu, kuriame, kaip rašė atsiminimuose, praleido gražiausius metus. „Ar aš paklydau savo gyvenimo kelyje, nesisakysiu...“, – mėgo vėliau pajuokauti Vaižgantas. Impulsyvus J. Tumo-Vaižganto charakteris seminarijoje pajuto emocinį suvaržymą, be to, rašytojas nemokėjo lenkų ir lotynų kalbų, prastai sekėsi teologija, geriau tik lietuvių kalba. Jau studijuodamas seminarijoje J.Tumas-Vaižgantas suartėjo su kunigais, dalyvavusiais lietuvių tautiniame judėjime, talkininkavo rengiant programą laikraščiui „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, skelbė jame publicistinius rašinius, kurie neturėjo platesnio publicistinio užmojo, o daugiau informavo skaitytojus apie caro administracijos daromas skriaudas lietuviams.