Pro morenų ugnis ir ledyną 
Prasiskverbė balsas kalbos, 
Kuri mus visus išaugino 
Ant mirties ir gyvybės ribos.

K.Bradūnas

2017 metai paskelbti egzodo poeto Kazio Bradūno metais. Minint šimtąsias kūrėjo  gimimo metines  spalio 26 d. Radviliškio Lizdeikos gimnazijoje viešėjo poeto dukra, antropologė, etnologė E. Bradūnaitė-Aglinskienė. Susitikime su vyresniųjų klasių gimnazistais viešnia, išklausiusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Laimos Verbickienės įžanginio žodžio ir abiturientų skaitomų K.Bradūno eilėraščių, džiaugėsi, kad  gražiausia ir geriausia tėvelio gimtadienio dovana yra galimybė skleisti poeto  idėjas Lietuvoje ir girdėti gimnazistų skaitomas tėvelio eiles.

Poeto dukra,  pasakodama apie Kazio Bradūno šeimos gyvenimą svetimame krašte, nuolat pabrėžė, kad meilę Lietuvai ir svarbiausias vertybes perėmė iš savo tėvelių. Būtent tėvai paskatino mylėti ir puoselėti gimtąją kalbą, įdiegė savo vaikams pagarbą ne tik savajai, bet ir kitų tautų kultūrai. Viešnia pasakojo, kaip tėvelis aiškino, kodėl būtina kalbėti lietuviškai: nupiešęs kelias eiles žmogeliukų ir pasakęs, kad tai vokiečiai, anglai, prancūzai ir kitų didelių tautų atstovai, o paskutinėje eilėje – tik penki žmonės, šeimos nariai, kalbantys lietuvių kalba. Tada tėvelis nuvalęs po tris žmogeliukus nuo kiekvienos eilės ir paaiškinęs, kad nieko tokio, jei vokiečių ar prancūzų kalba kalbančiųjų truputį sumažės. Bet kas bus, jei nors du žmonės iš jų šeimos nebekalbės lietuviškai? Taip tėvelis vaizdžiai  parodė, kodėl reikia branginti, saugoti ir iš kartos į kartą perduoti gimtąją kalbą. Turbūt dėl to  poeto vaikams net nekilo abejonių, kad ir šeimą kurti reikia tik su savo tautiečiu, ir savo vaikus būtina išmokyti lietuvių kalbos. Nors pati Elena Bradūnaitė gimė Vokietijoje,  augo Amerikoje, o dabar su vyru gyvena Havajuose, tačiau be jokio akcento puikiai kalba lietuvių kalba, kaip ir jos dukra Vaiva, kuri studijavo Lietuvoje ir nelabai kas universitete  nujautė, kad studentė gimusi ir augusi ne Lietuvoje. 

Klausydami paprasto ir nuoširdaus pasakojimo supratome, kad poeto K.Bradūno šeima sugebėjo atsispirti vartotojiškai kultūrai Amerikoje, vadovavosi patriotinėmis ir humanistinėmis nuostatomis, domėjosi Lietuvos kultūriniu gyvenimu ir rūpinosi, kad išeivijoje būtų puoselėjama lietuvybė. Viešnia ne kartą kreipėsi į mokinių auditoriją, skatindama susimąstyti, kodėl taip svarbu puoselėti savąją kultūrą. Ji akcentavo ir globalizacijos pavojų tautų unikalumui, kalbos išsaugojimui, o lietuvių kalbos sudėtingumą paprasčiausiais pavyzdžiais parodė kaip išskirtinį tautos mąstymo, etninio formavimosi pavyzdį. Pasitelkusi kitų tautų istorijos fragmentus, pabrėžė, kaip greitai, tik per vieną šeimos kartą, gali išnykti kalba ir koks tai didžiulis praradimas.  Be to, Elena Bradūnaitė išdėstė ir savąjį tolerancijos ir patriotizmo supratimą: nieko blogo, kad jauni lietuviai išvyksta, pamato pasaulį, svarbu, kad suprastų, jog tam pasauliui reikia deramai pristatyti Lietuvą, o Lietuvai parvežti pasaulį. Kalbėdama apie vertybes ir rodydama Bradūnų šeimos nuotraukas, viešnia akcentavo, kad tėvelis, bėgdamas iš Lietuvos, su savimi pasiėmęs Maironio poezijos tomą, mama – tautinį kostiumą, o senelis – maldaknygę... Visa tai jų svetur įsikūrusioje šeimoje buvo savitumo, branginamo tautiškumo išraiška. Taip pat ponia Elena pabrėžė, kad tėveliai, brangindami ir aukštindami savo gimtąjį kraštą, neapsiribojo vien Lietuvos istorija, o savo vaikus supažindino ir su Amerikos, ir su Europos istorija bei kultūra, kartu žiūrėjo filmus apie Amerikos gamtą, indėnų gentis, keliaujant  su šeima mokė ir dainavo liaudies dainas, nuolat pasakojo apie gimtinę, lygino skirtingų tautų kultūrą. Taip tėveliai paskatino pasirinkti antropologės ir etnologės kelią. Tas idėjas stengiasi jaunimui perduoti ir poeto dukra, teigdama, kad būtina domėtis tautosaka, mitologija, nes joje atsiveria tautų kultūra, etikos ir estetikos gelmės.

Praleistas laikas su poeto dukra ne tik neprailgo, bet ir paskatino susimąstyti. Viešnios prisiminimai ir išgyvenimai padėjo suprasti išeivių situaciją, geriau pažinti ne tik Kazio Bradūno asmenybę, bet ir jo poezijos tekstus: atsivėrė naujos įvaizdžių ir motyvų prasmės.

Vėliau ponia Elena susitiko ir su gimnazijos darbuotojais. Kartu peržiūrėta dokumentinė medžiaga, kurioje įamžintas poetas Kazys Bradūnas dalijasi prisiminimais apie sudėtingą išeivio kelią į svetimą šalį ir išsipildžiusią svajonę – sugrįžimą gimtojon žemėn. Klausydami viešnios nuoširdaus pasakojimo, kiekvienas galėjome geriau suvokti savo tapatybę pasaulio kontekste ir turėjome progos permąstyti savo šeimos vertybes.

Lietuvių kalbos mokytoja Sandra Karenauskienė