Prancūzų kalba priklauso indoeuropiečių prokalbės romanų kalbų grupei. Ja kalbančiųjų pasaulyje yra apie 129 mln. Vien dėl šios priežasties prieš šešerius metus pasirinkau mokytis būtent prancūzų kalbą. Tada dar nesupratau, kokia subtili ir išskirtinė ši kalba ir kaip man pasisekė, kad turiu galimybę jos mokytis.
Vertimu susidomėjau 7-oje klasėje, kai mokytoja pasiūlė dalyvauti konkurse „Tavo žvilgsnis“, kurį organizuoja Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas. Mane sužavėjo mintis, kad mano vertimas gali atsidurti knygoje. Tuo metu buvau šiek tiek naivoka ir tikėjausi, kad pavyks laimėti iš pirmo karto. Gavusi tik padėką už dalyvavimą – nenusiminiau. Negalėčiau pasakyti, kad stengiausi mokytis geriau ar ruoštis kitų metų konkursui, bet taip atsitiko, kad kitame konkurse man nusišypsojo laimė ir vertimą pripažino vienu iš geriausių. Tai paglostė mano savimeilę ir nuo to laiko aktyviau dalyvaudavau ir kituose konkursuose. Praėjusiais metais teko dalyvauti Radviliškio rajono vertėjų konkurse, kuriame laimėjau pirmąją vietą, o šiais metais buvau antra.
Jau tapo tradicija kasmet dalyvauti konkurse „Tavo žvilgsnis“. Kiekvienais metais būti apdovanotai diplomu už gerą vertimą – irgi. Tačiau šie metai mane nustebino. Vieną rytą Lizdeikos gimnazijoje mane pasitiko direktorė Ina Bajarauskaitė ir pranešė džiugią žinią, kad už savo vertimą aš laimėjau kelionę į Slovakiją. Buvau visai pamiršusi apie tokį prizą. Nieko nelaukdama sutikau važiuoti ir nepraėjus nė dviem savaitėm laukiau autobuso su dar 34 mokiniais iš visos Lietuvos. Mus lydėjo net 8 mokytojai, tarp jų ir konkurso „Tavo žvilgsnis“ organizatoriai. Į kelionę išvykome spalio 6-osios rytą. Mūsų laukė ilgas kelias Slovakijos link, kuris tikrai neprailgo, nes mokytojai buvo sugalvoję visokių užsiėmimų. Autobuse tvyrojo pakili nuotaika, skambėjo juokas. Važiuodami žaidėme, diskutavome, kalbėjomės, todėl keliolikos valandų kelionė neprailgo.
Antrą dieną patraukėme į Brno miestą Čekijoje. Vaikščiojome po Špilbergo pilį, klausėme gidų pasakojimų. Buvo įdomu apžiūrėti miestą iš viršaus, nes pilis stovi ant kalno. Viskas būtų dar puikiau, jei per klaidą nebūčiau atsidūrusi grupėje, kurioje gidė kalbėjo tik rusų kalba, kurios mokykloje aš nesimokau, bet šiek tiek suprantu. Šią žaismingą klaidą priėmiau kaip iššūkį ir stengiausi suprasti, kiek galėdama daugiau. Mane labai nustebino Brno architektūra ir šį miestą supančios legendos. Pavyzdžiui, legenda apie krokodilą, kuris užkrenta ant svetimaujančių moterų. Šis miestas sukėlė nostalgiją, nes priminė Prahą, kurioje buvau visai neseniai. Kitą dieną vykome į Tatrus. Niekas nesitikėjo, kad kalnuose bus taip šalta. Atrodo, visi buvo apsirengę storas striukes, dėvėjome kepures, pirštines, šalikus, bet vis tiek buvo šaltoka. Lipant aukštyn oras šalo, bet mums atrodė atvirkščiai. Ši kelionės dalis patiko labiausiai, nes dar niekada nebuvau kopusi į kalnus. Pribloškė kraštovaizdis, gyvūnų bei augalų gausa. Norėjosi tiesiog atsisėsti ant suolelio ir žiūrėti į neapsakomai puošnias kalnų viršūnes, stebėti, kaip nuo apšvietimo keičiasi vaizdiniai. Viskas atrodė labai tapybiškai, meniškai. Spalvų gausa ir ryškumas tiesiog glostė akis. Buvo labai gaila palikti šią vietą.
Už patirtus nuotykius, pamatytas įdomybes esu labai dėkinga prancūzų kalbos mokytojai L. Brobaitienei, kuri ir paskatino mane dalyvauti šiame konkurse.
Rugilė Hokušaitė, Lizdeikos gimnazijos 3A kl. mokinė
