Skleisdama ramybę ištirpo pirmoji Advento žvakė... Panirdami į apmąstymų ir gerumo laiką mes pamažu vėl artėjame į šviesą.... Vis dažniau pradedame justi ne tik buvimo su savimi laiką ar laiką dėl kitų, o tiesiog tekantį LAIKĄ.
Mokytojo laikas dar kitoks. Anot profesorės Viktorijos Daujotytės, tai buvimas ne tik su kitais, bet ir prieš kitus. Buvimas lyg peršviestam. Kartais buvimą viešai išgyvename prasmingai, kai užmezgame nuoširdų dialogą su mokiniais, išgirstame vieni kitus. Kiek tų peršviečiamai prasmingų akimirkų teko išgyventi šiais metais?
Keista, bet vis dažniau sulaukiame mokinių atsakymo: ,,Neskaitau, nes nekenčiu knygų“, ,,neskaičiau knygos ir neskaitysiu“, ,,neprisimenu, ką perskaičiau“, ,,knygos-nesąmonė“... V. Daujotytė teigia, jog neskaitančių žmonių dvasios gyvenimas minimalus. Kaip padėti jaunam žmogui įveikti tą neskaitymo- skaitymo ribą? Kaip padėti prisijaukinti knygą? Nežinau, galbūt būsiu banaloka kalbėdama apie knygą, kaip apie žmogaus tapatybės kelio ieškojimo galimybę. Juk literatūra ir menas apskritai padeda suvokti tokius dalykus, kurių be literatūros ir meno suvokti būtų neįmanoma. Tiesiog knyga padaro žmogų imlesnį, sąmoningesnį, geresnį... Mūsų misija ne tokia jau paprasta šiame naujų technologijų pasaulyje: atskleisti nepakartojamą naujos knygos puslapių kvapą ją skaitant, padėti ,,užmegzti“ giminystės ryšius su programine literatūra...
Norėtųsi tikėti tuo, kad literatūra padeda žmogui ne tik perskaityti apie tai, ką išgyvena ir patiria knygos veikėjai. Literatūra nušlifuoja žmogų gyvenimui. Juk labai svarbu mokėti perskaityti, kas neparašyta, tai yra brangių žmonių akyse spinduliuojančią meilę ir supratingumą, gerumo tylos daugtaškius, tamsos skliaustuose įstrigusius šviesos šešėlius, širdies kaligrafija išrašytus pilkus kasdienybės atvirlaiškius...Skaitykime.... Ir atverkime naujas duris į Adventą, pripildytą gėrio ir meilės. Laukime jausdami, kaip laikas noksta amžinybei.
G. Abromikienė
