Teisūs buvo gruzinai pakviesdami Dievulį į puotą, todėl jiems ir atiteko vienas gražiausių gabalėlių Žemėje. Džiaugiamės, kad mums, keturioms Lizdeikos gimnazijos mokytojoms, pavyko atrasti ir pažinti šį nuostabų kraštą bei jo žmones. Mus pasitiko pribloškianti Kaukazo kalnų didybė, žadą atimantys žali slėniai ir juose vinguriuojančios sraunios upės, galingi kriokliai, požeminiai urvai ir subtili miestų bei kaimelių architektūra. Nors geografiškai Gruzija (Sakartvelas) priklauso Azijos žemynui, ši šalis priskiriama ir Europai, todėl čia persipina dviejų žemynų tradicijos ir juntama unikali vakarietiškos bei rytietiškos kultūros dermė. Nors esame daug keliavusios, tačiau kai kurie pamatyti objektai išties nustebino ir sužavėjo. Pirmiausia – tai legendomis apipinta Vardzia, urvuose išskaptuotas labirintų miestas, kurį 12 amžiuje įrengti įsakė karalienė Tamara, siekdama apginti gyventojus nuo užpuolikų. Čia gyveno apie 50 tūkstančių žmonių, uolose buvo iškalta apie 3000 patalpų – nuo gyvenamųjų būstų iki arklidžių, vyno rūsių, jaukios bažnytėlės ir varpinės. Kai kurios patalpos kyla į kalno viršų net per 13 aukštų, kuriuos jungia požeminiai tuneliai ir praėjimai. Patikėkite, klaidžiojant siaurais tuneliais ir ragaujant stebuklingo šaltinio vandenį įspūdžiai labai stiprūs. Kita vieta – tai viduramžių šedevras Džvari vienuolynas, įkurtas ant kalno, nuo kurio atsiveria pasakiškas vaizdas į miestą. Pasak legendų, šioje vietoje meldėsi krikščionybę į Gruziją atnešusi Šv. Nino, todėl į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas pastatas laikomas pirmuoju Gruzijos krikščionybės paminklu. Kitas objektas – piligrimų ir ligonių traukos centru tapęs Bodbe vienuolynas, pradėtas statyti 9-ame amžiuje, vadinamas Šv. Ninos vienuolynu, nes čia ilsisi Šv. Ninos palaikai. Taip pat pribloškė savo didybe Gergeti šv. Trejybės cerkvė, pastatyta 2170 m. aukštyje virš jūros lygio prie Kazbeko kalno, vienos aukščiausių ir vaizdingiausių Kaukazo viršukalnių, kurią išsisklaidžius debesims ir mums pavyko pamatyti. Tiesa, į tą vienuolyną galima patekti tik įveikus 150 km gruzinų karo kelią, o vėliau vingiuotu kalnų taku, kurį vairuoja lengvai išprotėjęs džigitas. Įspėjimas – nemėgstantys greičio ir aukščio derinio turėsite smagų pusvalandį ekstremalių emocijų.
Gruzinų legenda pasakoja, kad viename iš urvų buvo nubaustas ir grandinėmis prikaustytas titanas Prometėjas, kurio vardu jie pavadino 1984 metais atrastą urvą. Bendras Prometėjo urvų sistemos ilgis daugiau nei 15 tūkstančių metrų. Įėjus maloniai vėsu, bet nešalta. Stalaktitais ir stalagmitais puoštos salės primena nežemiškus paveikslus, o spalvas keičiantis apšvietimas nuolat kuria skirtingus vaizdinius. Pėsčiomis nuėjus daugiau kaip pusantro kilometro atstumą, mūsų laukė smagi kelionė valtimi, kuria įveikėme požeminę upę. Matrvili kanjonas – natūralus gamtos stebuklas, kurį perplaukėme katamaranais. Valties gale sėdi patyręs irklininkas, kiti irklai atitenka mums. Kanjoną išgraužusios upės vanduo sodriai žalias. Upę įrėmina uolos, kurių aukštis 20–40 metrų, nuo jų krenta putojantys kriokliai. Irkluoji ir džiaugiesi šiuo gamtos stebuklu, nes aukštos uolos teikia malonų pavėsį karštą vasaros dieną.
Gruzija – nepaprastų kontrastų šalis. Tbilisyje, Batumyje ir Kutaisyje greta prašmatnių viešbučių ir dangoraižių akis bado neremontuojami, apšiurę gyvenamieji namai ir šiukšlynai. Greta naujausių automobilių pukši vos gyvi žiguliukai, slampinėja benamiai šunys. Keista, bet jie švarūs ir draugiški, dauguma paženklinti. Saulėje lepinasi purvinos kiaulės, o išdidžios karvės karaliauja visur: gyventojų kiemuose, miestų gatvėse, aikštėse ir kalnų keliuose. Vairuotojams belieka atsargiai apvažiuoti vidury kelio sugulusias karves, kurios automobilių nesibaido ir iš kelio net nesiruošia trauktis. Tačiau labiausiai Gruzija užburia savo žmonėmis. Visi sutiktieji puikiai žinojo Lietuvą ir buvo geros nuomonės apie lietuvius, todėl visur pasijutome svarbūs ir laukiami. Neįprasta vietos gyventojų buitis, temperamentingas bendravimas, nepaprastas draugiškumas ir nuoširdumas kiekvieną susitikimą pavertė švente. O dar chačapuri skanumėlis ir tostų gausa. Visų įspūdžių neužrašysi ir emocijų neperduosi, tačiau pajutome, kad į šią šalį dar norisi sugrįžti, juolab planuose gimė mintis pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su viena Gruzijos mokykla. Tikiu, kad dar paskanausim gruziniško čurčchela dairydamiesi į nepaprasto grožio Tbilisio senamiestį.
Keliautojų vardu Laima Verbickienė
