Radviliškio Lizdeikos gimnazijos 1E klasės mokiniai, taip pat keletas 1C, 2B, 2E mokinių spalio 26 d. lankėsi Kaune.
Kelionę pradėjome Kauno pakraštyje, aplankant Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblį. Tai vienas puikiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės rytų Europoje. XVII a. vienuoliams kamalduliams pastatydino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Žygimantas Pacas (1621–1684). Šventovę suprojektavo italų architektas Džiovanis Batista Fredianas, išpuošta Lombardijos skulptūros meistrų lipdiniais ir florentiečio tapytojo Mykolo Arkangelo Polonio freskomis.
Aplankome XVII–XVIII a. sandūroje pastatytą pietinę oficiną. XVIII a. tebevykstant vienuolyno statyboms ji tarnavo kaip gyvenamasis namas su virtuve, vėliau pastatas naudotas kalvystės darbams, kaip miltų saugykla.
2011 m. pietinė oficina pilnai renovuota EEE finansinių mechanizmų, valstybės biudžeto ir seserų kazimieriečių lėšomis. Čia įkurta ekspozicija ir edukacinė klasė.
Susipažinome su Pažaislio vienuolynu ir kamaldulių ordino įkūrimu, ekspozicija „Kazimerietės“, sakraliniu paveldu.
Pažaislis – erdvė, kurios vidinį turinį reikia išgyventi, išjausti, reikia juo pasiskonėti, kad galėtum pasakyti, kas tai yra (sesuo Lidija Edita Šicaitė).
Tęsiam kelionę toliau. Aplankome Nemuno ir Neries upių sankirtoje stovinčią Kauno pilį – seniausią mūrinę pilį Lietuvoje, pastatytą dar XIV a. kryžiuočių antpuoliams atremti. Sužinojome, kad aplink šį gotikinį gynybinį statinį kūrėsi gyvenvietė, išaugusi į dabartinį Kauno miestą. Šioje istorinėje vietoje, kur sprendėsi krašto likimas, stovi Vyčio skulptūra – „Laisvės karys“. Žvelgdami į jį garsiai mąstėme – mums ir ateinančioms kartoms primena praeities kovų aukas, kad tai „amžinasis Lietuvos Simbolis“.
Grožėdamiesi Kauno senamiesčiu keliaujame toliau. Aplankome senamiestyje, prie Rotušės aikštės, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką. Tai didžiausias neogotikos paminklas Lietuvoje. Grožimės dekoruotais skliautais, vertingais dailės paminklais: seniausiais paveikslais, freskomis. Apžiūrėjome Katedros išorinėje sienoje poeto prel. Jono Mačiulio-Maironio granitinį mauzoliejų su bareljefiniu portretu. Grįžtam į Rotušės aikštę.
Apsilankome Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje – viename unikaliausių muziejų. Gidai supažindina su Lietuvos medicina 1918–1940 m., Kauno medicinos universiteto istorija. Lankomės atkurtose akių gydytojos, stomatologės, rentgeno darbo kabinetuose.
Muziejuje turime galimybę pamatyti farmacijos skyriaus ekspoziciją, receptų kambarį (oficiną), koktoriją (kur buvo gaminami užpilai bei nuovirai), materialinį kambarį (kur buvo laikomos medžiagų atsargos), laboratoriją, rūsį su įdomiais eksponatais. Muziejininkė parodo stende esantį plaukų kaltūną – susivėlusius, į veltinį sulipusius, neiššukuojamus galvos plaukus. „Žmonės ir net to meto medicina tikėjo: jei nukirps kaltūną – gali apakti ar net mirti“. Dėl baimės vaikščiojo susivėlę, nelabai švarūs, – pasakojo muziejininkė. Stende matyti ir XVI–XVIII a. asmeninės higienos reikmenys Lietuvoje: ausų krapštukas su futliaru, dantų krapštukai, šukos, dantų šepetėliai. Domėjomės barzdaskučio-chirurgo įrankiais, kurie labai panašūs į dabartinį pjūklą medienai pjauti. Neįtikėtina, tačiau tiesa – XVI–XIX a. pr. chirurgais buvo barzdaskučiai.
Rūsyje matoma špitolės – ligoninės pirmtakės, rekonstrukcija. Ekspozicijoje šalia ligonio ne daktaras ir med. seselė, o barzdaskutys-chirurgas ir vienuolė. Šalia – didelis lagaminas su prietaisais ir vaistais.
Gidai įdomiais pasakojimais perteikė tų laikų gydymo subtilybes, pademonstravo prietaisų veikimą ir naudojimą (malūnėlis vaistažolėms, sėkloms ir vaistams smulkinti, distiliavimo aparatą). Muziejuje akį traukia įvairiausių formų, dydžių ir spalvų buteliai ir buteliukai, tušti ir su vaistų likučiais.
Vaistines XIX a. stengdavosi įkurti labai gražias, jaukias, kad žmonės ateitų pabūti, pasėdėti, pabendrauti, niekur neskubėdavo, tad vaistinėse būdavo sofutė, staliukas. Visada buvo laikrodis , kartais žmonės ateidavo pažiūrėti kiek valandų, nes ne visi turėdavo laikrodį.
Daug įdomių eksponatų teko pamatyti ir išgirsti. „Muziejus – tai vienas didelis labirintas“, – tarsteli muziejininkė, tuo įsitikinome vos čia įkėlę koją.
Lankomės Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Pirmiausia aplankome medžioklės trofėjų salę. Osteologinėje salėje stebime eksponuojamus skeletus, susipažįstame su paleontologine medžiaga: Lietuvoje rastų iškastinių gyvūnų – mamutų, gauruotojo raganosio, taurų fragmentais. Įspūdinga kriauklių ekspozicija. Muziejui ją padovanojo jūrininkas V. Matuzevičius. Savo spalvomis ir raštais stebino drugių kolekcijos. Labiausiai mokiniams patiko žinduolių ekspozicijos salė. Stabtelime prie interaktyvių informacinių terminalų, kur galime patys pasižiūrėti filmuotą medžiagą apie biogrupių atstovus. Tai skatina virtualiai keliauti, patirti gyvąją gamtą, išgirsti paukščių balsus, susipažinti su gamtosauga Lietuvoje ir pasaulyje.
Galutinis mūsų kelionės tikslas – IX fortas. Pasirenkame teminę ekskursiją „Holokaustas Lietuvoje“.
Ekskursijos metu gidė supažindino su II pasaulinio karo metu nacionalinės Vokietijos vykdytu žydų naikinimu, pristato ekspozicijas apie 1941–1944 m. vykdytas masines žudynes IX forte ir Lietuvoje, Kauno geto istorija bei jo gyventojų likimus, lietuvius žydų gelbėtojus. Supažindina su masiniu užsienio valstybių piliečių žydų naikinimu IX forte ir užsienio diplomatais gelbėjusiais žydus II pasaulio karo metu, IX forte vykusių nacių nužudytų žmonių palaikų naikinimu bei legendiniu 64 kalinių (lavonų degintojų) pabėgimu iš IX forto. Kraupu klausyti kai gidė pasakoja apie kalėjusių kalinių gyvenimo ir darbo sąlygas. Apsilankome prie monumento Holokausto aukoms atminti.
Pavargę, bet patyrę daug įspūdžių, grįžtame namo.
Lizdeikos gimnazijos mokytoja Rūta Jankauskienė
