„Visus ir visada dera mylėti, neužpykti, neužsidaryti, tačiau ir neišsilieti. Svarbiausia rasti laiko nutilimui. Jis nusodina drumzles, jis priverčia viską pertikrinti, jis iškrauna apkartimą, o svarbiausia – vėl išstumia į meilės tarnavimą“,– teigė Tėvas Stanislovas. Šios iškilios asmenybės 100-osioms gimimo metinėms paminėti lapkričio 29 d. Radviliškio Lizdeikos gimnazijoje vyko literatūrinių skaitymų vakaras „Pasaulyje didu ir kilnu visa, kas yra savo vietoje“. Artėjantis adventinis laikotarpis dažną iš mūsų priverčia susimąstyti ir apgalvoti savo nuveiktus darbus, todėl pasirinkta vakaro forma – keturi atsidūsėjimai, talpinantys Tėvo Stanislovo skleidžiamą meilę ir šilumą, ramybę ir išmintį. Kiekvienas atsidūsėjimas – tai tarsi nedidelis stabtelėjimas, verčiant savo kraštiečio, kapucinų vienuolio gyvenimo puslapius ir skaitant jo pamokslų ištraukas. Kiekvienas atsidūsėjimas – tai trumpas, bet gilus pamąstymas, galimybė suprasti pirmiausia save patį, o po to ir visa, kas aplink mus yra – visą Dievo kūriniją.

Dvyliktokių J. Karenauskaitės ir R. Hokušaitės pranešimas priminė svarbiausius tėvelio gyvenimo ir veiklos momentus, o vakaro viešnia žurnalistė V. Morkūnienė pasidalino ilgalaikio bendravimo su tėvu Stanislovu įspūdžiais, sugulusiais į ką tik išleistą knygą „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“. Kita vakaro viešnia muziejininkė A. Galvanauskienė ne tik papasakojo savo prisiminimus apie tėvelį, bet ir parodė dokumentinį filmą, o lietuvių k. mokytojos G. Abromikienė ir L. Verbickienė kartu su mokiniais pristatė bendruomenei atvirukų rinkinį „Tarp šviesos ir šešėlių“, skirtą Tėvo Stanislovo atminimui. Direktorė I. Bajarauskaitė taip pat pasidalijo savo patirtimi bendraujant su tėvu Stanislovu, kai jis 1997 m. rugsėjo 1-ąją lankėsi gimnazijoje. Tėvelio pamokymai ir išmintingi pastebėjimai įsiminė visam gyvenimui. Kompozicija „Baltas sapnas“, birbynės ir saksofono melodijos bei skaitomų pamokslų mintys kūrė kamerinę nuotaiką, o žvakių šviesoje prie arbatos puodelio užgimę pašnekesiai dvelkė švelnia ramuma, kaip ir pati tėvo Stanislovo asmenybė, gebėjusi priimti ir suprasti, atjausti ir išklausyti kiekvieną, kurį sutiko savo gyvenimo kelyje. Juk Tikėjimas, Meilė ir Viltis, pasak tėvelio, yra trys gyvenimo ramsčiai, į kuriuos atsirėmę niekada nepražūsime.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Sandra Karenauskienė