Kaip gyvens mūsų vaikai ateities pasaulyje? Ar darniai jį vystome? Ar mes kuriame darnias bendruomenes? Ar rūšiuojam, ar taupom išteklius? Ar esame tolerantiški vieni kitiems? Ar rūpinamės lyčių lygybe? Kas daroma įvairiose šalyse šioje srityje? Į šiuos ir kitus panašius klausimus stengėsi atsakyti šešių šalių – Austrijos, Bulgarijos, Ispanijos, Slovėnijos, Kipro ir Lietuvos – atstovai, susirinkę Ispanijos mieste Lorkoje. Iš kiekvienos šalies atvyko po keturis dalyvius: koordinatorius, ekspertas ir du vietinių bendruomenių nariai. Savaitę trukęs susitikimas, nagrinėjant darnaus pasaulio vystymo klausimus, buvo labai įdomus, intensyvus, produktyvus.
Susirinko įvairių profesijų, įvairių įstaigų, įvairaus amžiaus žmonės, o po kartu praleisto laiko išsiskyrė kaip vienos pasaulio šeimos nariai.
Pirmos dienos visų šalių atstovų veiklų pristatymai buvo ypatingi. Tikras stebuklas – austrės Kerstin, atvykusios su devynių mėnesių dukryte Lili, ispano Kevino, gimusio su ypatinga rankų negalia, aktyvus dalyvavimas kiekvienoje be išimties veikloje. Susitikimo dalyviai aptarimuose, situacijų modeliavime, per klausimų-atsakymų valandas atliko daugybę užduočių: lygino savo šalių harmoningo pasaulio kūrimo patirtį su kitų šalių patirtimi, ieškojo skirtumų, džiaugėsi panašumais. Diskusijos tik patvirtino mintį, kad daug puikių dalykų pasauliui visi galėtume padaryti, jeigu nerūpėtų, kam teks garbė, kad atliko darbus. Kita diena buvo skirta Global Education Goes Local projekto dalyvių sėkmės istorijų pasakojimui, naujų problemų iškėlimui, problemų sprendimų ieškojimui, ateities veiklų planavimui.
Bulgarijoje projekto veiklose „Gyvenimas harmonijoje su gamta “ dalyvavo 2900 žmonių. Bulgarai organizavo sveiko maisto dienas, kvietė roko grupes skelbti darnaus pasaulio idėją. Austrai kvietė žmones į Mados revoliuciją, kur iš dėvėtų rūbų dizaineriai mokė kurti naujus drabužius, vaikai piešė Pasaulio piešinį ant savo marškinėlių. Kipre projekto dalyviai valė parką, fotografavo senas moteris. Surengtoje tų moterų nuotraukų parodoje pasakojo jų gyvenimo istorijas. Be to, organizavo vietos gamintojų produkcijos mugę. Ispanai džiaugėsi savo sukurtais vaizdo įrašais globalaus pasaulio vystymosi tema. Rodė, kaip iš galimų perdirbti medžiagų pagamino muzikos instrumentų. Slovėnės dalinosi patirtimi, kaip įtraukti pabėgėlius į bendruomenių gyvenimą, kaip organizuojant parodas, pasitelkiant patarėjų grupes ugdyti toleranciją kitataučiams.
Lietuvai atstovavo organizacijos „Pasaulio piliečių akademija“ vadovė Indrė Augutienė, ekspertas Paulius Pakutinskas ir jaunas filosofijos magistras Vytautas Šliuburys iš organizacijos „Miško istorijos“. Šio susivienijimo veiklos užsieniečiams pasirodė labai įdomios. Organizacija kviečia žmones daugiau laiko praleisti gamtoje: steigia stovyklas, rengia maudynes miške, išvykas, kur moko pažinti augalus, gyvūnų pėdsakus.
Aš atstovavau Lizdeikos gimnazijai ir pristačiau, kiek daug įvairių dalykų mūsų gimnazijos mokytojai daro aiškindami mokiniams, rodydami, kaip reikia kurti darnų pasaulį. Pristačiau daugelio kolegių veiklas: rodžiau nuotraukas, skaičiau darbų aprašymus, komentarus. Visa tai pamatę užsienio šalių mokytojai aplodismentais reiškė savo susižavėjimą; sakė, jog panaudos gerąją patirtį, daug idėjų pritaikys grįžę į savo šalį.
Kaip gera buvo suprasti, kad mes Lietuvoje jau daug esam pasiekę. Austrai svajoja mokytis, kaip iš maisto, kurio vartojimo laikas besibaigiantis, išmokti gaminti gerus patiekalus – lietuviškas Maisto bankas tą jau daro daug metų. Kipriečių svajonė – įkurti kaimuose bendruomenių namus, kur susirinkę žmonės galėtų draugiškai bendrauti, kurti rankdarbius, šokti, dainuoti – mūsų kaimų bendruomenės be to nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. Bulgarijoje didelė naujiena – daiktų gamyba iš perdirbimui skirtų medžiagų. Mūsų šalies mokyklose, bibliotekose tai jau seniai aktyvi veikla.
Slovėnės projekto dalyviams suorganizavo išvyką į Francisco Ros Giner vidurinę mokyklą, kurioje mokosi tūkstantis 10–19 metų amžiaus mokinių. Pamokos ten trunka po 50 minučių, klasėje sėdi po 34 mokinius. Mokytojai ateina pas mokinius į klases dėstyti dalyko, mokyklos teritorija aptverta labai aukšta tvora, pašaliniai žmonės įleidžiami tik su specialiais leidimais. Vizito dieną pamokų nebuvo, tik organizuotos įvairios įdomios veiklos. Tikiuosi, daugelį tų veiklų, su kuriomis susipažinau, bus galima pritaikyti ir mūsų gimnazijoje vasarą, kai karšta, kai reikia eiti į mokyklą – mokytis sunku. Ispanų mokytojai labai draugiškai pasidalino savo gerąja patirtimi ir pateikė daug naujų pedagoginės veiklos idėjų. Gaila, labai mažai mokytojų kalba angliškai (kaip ir pas mus). Mokykla, kurioje svečiavomės, buvo visai sugriauta per žemės drebėjimą 2009 metais, bet dabar atstatyta, moderni, kaip ir daugelis pastatų mieste. Bažnyčios, muziejai atstatyti tokie pat, kokie ir buvo prieš nelaimę – originalūs. Jų yra daugybė.
Lorkos mieste prieš Velykas pagrindine miesto gatve eina labai įdomi procesija: nešamos Mergelės Marijos statulos, dalyviai apsirengę apsiaustais, kuriuos visus metus siuvinėja specialiai samdomos tautodailininkės, tris valandas vaidinamos istorijos, kurių siužetai paimti iš Senojo ir Naujojo Testamento.
Lorkos mieste – 60 000 gyventojų, jis yra Ispanijos pietrytinėje dalyje. Oras ten šiltas – dabar jų vadinama žiema: temperatūra naktį nukrenta iki +5 C, o dieną +19 C. Ten visada norisi grįžti, nes mieli, draugiški žmonės, nuostabūs gamtos vaizdai, skanus maistas – puikūs patirti įspūdžiai.
Bet visur gerai, o namie geriausia.
Radviliškio Lizdeikos gimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė Rasa Remeikienė
