STEBUKLO BELAUKIANT

Iš pirmųjų krikščionybės amžių yra atėjęs iki mūsų paprotys prieš didžiąsias šventes švęsti vadinamąsias vigilijas. Tai susikaupimo, maldos, pasiruošimo šventei dienos. Tokia vigilija švenčiama ir Kalėdų išvakarėse. Lietuvoje ji vadinama Kūčiomis.

Suaugusieji, kuriems leidžia sveikata, tą dieną stengiasi nieko nevalgyti iki iškilmingos vakarienės. Stalas- šeimos jungtis. Prie jo dalijamasi duonos rieke, sutariamos vestuvės, apdainuojamas naujagimis ir apgiedama išleidžiant į paskutinę kelionę. Ypatingas vaidmuo stalui tenka Kūčių vakarą. Prie jo vieną kartą per metus renkasi visa giminė- gyvieji ir mirusieji. Stalas užtiesiamas balta staltiese. Po staltiese padedama šieno. Neretas šeimininkas šieną padėjęs jį peržegnodavo ir pabučiuodavo- prašydamas Dievo laimingų ir derlingų metų. Senu lietuvių papročiu ant stalo turėtų būti 12 patiekalų. Pagrindiniai Kūčių valgiai turi ir simbolinę prasmę. Dauguma jų kilę iš biblijos siužetų ir liaudies pasaulėjautos. Prieš Kūčią meldžiamasi: dėkojama Dievui už laimingai nugyventus metus, prašoma sveikatos. Meldžiamasi už gyvuosius ir mirusiuosius, už tuos, kuriuos prisimename ir kurių jau nebeprisimename. Gražu, kai neseniai mirusiam padedama atskira lėkštė.

Kalėdaičius dažniausiai dalija tėvas . Atsistodavo, paimdavo vieną kalėdaitį, išeidavo iš užstalės, prieidavo prie kiekvieno, pabučiuodavo, duodavo atsilaužti kalėdaičio ir dalydavosi su juo gražiais linkėjimais ateinantiems metams.

Pavalgę ima juokus krėsti. Yra užrašyta daug Kalėdų naktį praktikuojamų spėjimų ir būrimų, susijusių su vedybomis, derliumi, oru. Galbūt niekas tais būrimais per daug netiki, bet jų gausa pabrėžia išskirtinę tos dienos reikšmę lietuvių gyvenime.

Kalėdų ryto labiausiai laukia vaikai: vos tik pramerkę akis šoka iš lovos ir bėga prie eglutės. Ką Kalėdų senelis atnešė šiais metais? Tai vaizdas, kurį matant apsąla viso pasaulio tėvų širdys. Vaikų veide džiaugsmas, nuostaba.

Noras švęsti Kristaus gimimą atsirado tik III mūsų eros amžiuje. Buvo pasirinkta gruodžio 25, kai pradeda ilgėti diena. Pagoniškoms šventėms buvo suteiktas naujas turinys: su saulės grįžimu mes švenčiame niekad neužgęstančios šviesos atėjimą į mūsų pasaulį. Ilgėdamiesi tikrovės, ano meto žmonės žvelgė į dangų, ir Dievo atėjimas į pasaulį jiems atrodė pasaka. Mums gi per Jėzų atsiskleidžia tikrovė: nušvinta visos egzistencijos tikslas ir prasmė, mes jo dėka suvokiame naują gyvenimo turinį.