Get Adobe Flash player

Radviliškio rajono Jaunųjų filologų konkurso laureatės (Publicistikos ir eseistikos sekcija), Lizdeikos gimnazijos 4D klasės mokinės 29128_4 Agnės Sluckutės darbas (mokytoja Laima Verbickienė)

 Diagnozė – baikeris

„Mane domina tik pakvaišę žmonės, pakvaišę gyventi, pakvaišę kalbėti, pakvaišę būti išgelbėti, trokštą visko vienu metu, tokie, kurie niekada nežiovauja ir nešneka banalybių.“

D. Keruakas „Kelyje“

 

Jau prieš gerą dešimtmetį visus mano plačios giminės atstovus gerokai stebino ir tebestebina dėdė Vytautas (artimųjų ir draugų vadinamas Vytioku), drožiantis ne pirmos jaunystės odinius rūbus ir pašėlusiu greičiu lekiantis ant riaumojančio motociklo. Vieni giminaičiai jį vadina pamišėliu, adrenalino narkomanu, o kiti, tarp jų ir mano jaunesnysis brolis, facebook įkūręs Vytioko gerbėjų būrį, audringai žavisi juo. Bobutė, kurios 90-ies metų jubiliejų atšventėme prieš kelis mėnesius, beria poterius kaip žirnius ir vis žegnoja nenuoramą, kuris paglostęs savo barzdelę, kurią preciziškai prižiūri, ir atmetęs surištą kaselę, įžūliai šypsosi. Mano mama grasina paimsianti žirkles, bet Vytautas apsuka savo motociklą ir tiek jį tematysi. O jeigu rimtai, tai dėdė Vytautas nelabai kuo skiriasi nuo paprasto mūsų šiandieninės visuomenės nario. Jis yra rimtas ūkininkas, gyvenantis Radviliškio priemiestyje ir senelių susigrąžintose žemėse auginantis cukrinius runkelius, kukurūzus, bulves. Neseniai jis nusipirko naują kombainą, tiesa, prieš tai reikėjo paimti nemažą ilgalaikę paskolą iš banko. Atradęs laisvą valandėlę, visada ją išnaudoja važinėdamas motociklu, kuriuo apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir Latviją, Lenkiją, Estiją, pernai su draugais aplankė Norvegiją, o jo tolimesniuose planuose sukasi saulėtoji Gruzija, net Brazilija, kurioje gyvena jo bendraklasis Titas, motociklu išmaišęs pusę pasaulio. Dažnai Vytautą gali atrasti ir besikuičiantį garaže. Mano mama kalbėdama apie savo brolį ironizuoja, kad „Vytuko šventa karvė rujoja garaže“. Senelis prisimena, kad Vytautas jau nuo mažens domėjosi skirtingomis transporto priemonėmis, tačiau jo dėmesį vis patraukdavo motociklai. Jis turėjo nemažai skirtingų motociklų, kurie skirdavosi savo galingumu, pajėgumu, spalva ar kažkuo kitu. Dabar jo garaže puikuojasi prabangus 1989 metų mėlynos spalvos Harley-Davidson motociklas, kurį jis švelniai vadina Guoliuku. Motociklas tapo jo meka, laisvės ir galios simboliu, kuris padeda atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir suteikia nepakartojamų pojūčių. Vytautas prisipažįsta, kad tikro baikerio vertybių skalėje pirmoje vietoje yra motociklas, antroje alus ir tik trečioje merginos, gal todėl jis iki šiol nesukūrė savos šeimos, dėl ko nuolat susilaukia giminaičių priekaištų. Po amerikietiškų filmų esame pripratę, kad baikeris – storas, nesiskutęs, vilkintis odinę striukę ir alų plempiantis nelabai protingas vyriškis. Lietuvoje situacija kiek kitokia, bet tipiškas baikerio šeimos biudžetas, anot Vytauto, atrodo taip: 33 proc. visų pajamų – alui, 33 proc. – benzinui, 33 proc. – šeimai, į kurią įeina ir pats baikeris.

Neįprasta išvaizda, griausmingai kaukiantys plieniniai žirgai mūsų visuomenėje suformavo stereotipus ir atitinkamą požiūrį apie tai, kas yra nepažįstama, nepriimtina arba, atvirkščiai, kelia susižavėjimą, nuostabą. Skirtingos socialinės grupės, subkultūros, žmonės, propaguojantys kitokį gyvenimo būdą, neretai tampa šabloninio požiūrio įkaitais. Jiems suformuojamas visuomenės primestas įvaizdis, nebūtinai atspindintis realybę, dažniausiai ją gerokai iškraipantis. Baikeriai – viena iš tų grupių, apie kurias tiek žiniasklaidoje, tiek viešojoje erdvėje kalbama pakankamai daug, tačiau ne visada teigiamai. Tuo aš įsitikinau bendraudama su savo dėde ir jo draugais, propaguojančiais kitokį gyvenimo būdą, todėl neretai tampančiais šabloninio požiūrio įkaitais. Mūsų šalyje baikeriu vadinamas tas, kuris perdaro savo rankomis motociklą ir turi tam tikrą, savitą gyvenimo būdą. Nemažai žmonių, nesusidūrusių su baikerių gyvenimo būdu, mano, kad tipiniai baikeriai važinėja nuo baro iki baro išgerti alaus ir pasilinksminti su bendraminčiais ir laisvo elgesio merginomis, tačiau tai tik žmonių sukurti stereotipiniai vaizdiniai. Kai Vytautas kalba apie savo gyvenimo būdą, labai dažnai pasakoja apie baikerių suvažiavimus įvairiose šalyse. Iškalbusis dėdė Vytautas pasakoja apie tą nuostabų laisvės jausmą lekiant motociklu, kelionės kilometrus, sutiktus naujus žmones, mąstančius panašiai kaip jis, atrastas ir aplankytas naujas vietas. Mažas jis net nedrįsdavo pasvajoti apie tokias vietas, kurias jis jau yra išmaišęs. Klausydama jo pasakojimų, suprantu, kad tas laisvės pojūtis, gyvenimas kelyje, kurį aprašė amerikiečių rašytojas Džekas Keruakas kultiniame bitnikų ir hipių romane „Kelyje“, suteikia žmogui kitokį mąstymą, kitokius gyvenimo tikslus nei mums įprasta. Vos prasidėjus baikerių sezonui, baikeriai leidžiasi į kelią. Važiuoti motociklu baikeriui yra su niekuo nepalyginamas „kaifas“. Prasidedant vis naujam baikerių sezonui, Vytautas dažnai prisimena pirmąją savo kelionę į svetimą šalį motociklu. Pirmą kartą ruošdamasis į Estiją bijojo ir mąstė, kas gali nutikti kelionės metu, ar senbuviai baikeriai padės atsitikus nelaimei kelyje, tačiau noras keliauti ir sužinoti, kaip iš tikrųjų gyvena baikerių bendruomenė, buvo didesnis už baimę. Galų gale tai buvo puiki proga įrodyti sau, kad reikia siekti savo tikslų dėl geresnio savęs. Dabar jis labai džiaugiasi, kad tuo metu nugalėjo savo baimę ir spontaniškai leidosi į nepažįstamą kelią, nulėmusį dabartinį Vytauto gyvenimo būdą.

Turbūt paprastas žmogus niekada neatsakytų į klausimą: „Kaip atsirado baikeriai?“ Aš pati labai nustebau, kai tuo pasidomėjau. Motociklų fanatikai atsirado JAV. Pirmieji Amerikos baikeriai buvo apie 1960-uosius metus iš Vietnamo karo grįžę sužaloti JAV kariai. Negavę kompensacijos iš vyriausybės, jie pradėjo perdarinėti motociklus, jungtis į grupes ir pasivadino baikeriais. „Baikerizmas“ – tai hobis, o ne pragyvenimo šaltinis. Priešingai, į šį pomėgį investuojamos nemažos lėšos, nes vien motociklas kainuoja virš 20 tūkstančių dolerių, o dar apranga bei kiti atributai. Deja, šiuo metu baikeriai Jungtinėse Amerikos Valstijose dažnai yra mafijos pagrindas. Jų gaujos lyginamos su banditais ir yra blogio simbolis. Pradėjus plisti baikerizmui Jungtinėse Amerikos Valstijose po kiek laiko judėjimas paplito ir Europos šalyse. Sovietiniais ir pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais tiems, kurie negalėjo įpirkti automobilio, motociklas, o ypač su vežimėliu, buvo pagrindinė transporto priemonė. Juo buvo važinėjama visus metus. Vėliau situacija pasikeitė, o motociklas iš kasdieninės transporto priemonės virto savotišku prabangos atributu arba savaitgalio gyvenimo būdu. Motociklas tapo transporto priemone, keliančia triukšmą, žadinančia susidomėjimą ar pasipiktinimą. Norėdamas ją įsigyti, privalėjai turėti lėšų, nes geras motociklas kainavo kaip geras automobilis. Motorinių transporto priemonių tradicijos visuomenėje dar tik buvo bepradedančios formuotis, todėl, natūralu, jog motociklai traukė akį, o jų savininkai buvo laikomi arba didvyriais, arba pamišėliais ir todėl dėmesio nestokojo. Darbo dienomis važinėjantys automobiliais, savaitgaliais baikeriai persėsdavo ant motociklų ir atsigaudavo naktimis važinėdami tuščiais keliais. Važiuodami motociklu jie juto laisvės svaigulį, vėjo, aplinkos aromatus, taip didėjo adrenalino kiekis kraujyje. Šiandieninius baikerius sąlyginai galima suskirstyti į „britvininkus“ ir „čioperininkus“. Pirmieji važinėja nedidelėmis grupelėmis greitais sportiniais motociklais, vadinamosiomis „britvomis“. Didžiausias malonumas važiuojant tokiu motociklu – greitis, todėl „britvininkai“, anot dėdės, dar vadinami „donorais“. Antrieji važinėja masyvesniais, triukšmingesniais „čioperiais“ – panašiais į „Harley Davidson“ (Vytautas teigia priklausąs jiems). Tipinė „čioperininkų“ apranga – odinė striukė su antsiuvais – taip pat turi savo istoriją. Pirmieji baikeriai, jeigu juos galima taip vadinti, buvo Pirmojo pasaulinio karo lakūnai. Po skrydžių jiems vyresnybė dovanodavo motociklus. Ant motociklų jie sėsdavo su savo darbiniais drabužiais – odinėmis striukėmis, kepurėmis ir akiniais. Taip karo lakūnų apranga tapo tradiciniais baikerių drabužiais.

Visos grupės ar subkultūros kažkuo skiriasi nuo kitų. Baikeriai išsiskiria tuo, kad važiuoja su išskirtiniais, grėsmingais motociklais, tačiau dar vienas labai svarbus dalykas yra jų išvaizda. Pagrindinis baikerių išvaizdos akcentas – oda. Dėdės Vytauto spintoje esu mačiusi bent kelias įspūdingo grožio odines striukes (vieną mano mama parvežė dovanų iš Turkijos), kurias retkarčiais paslapčia matuojasi ir mano jaunėlis brolis. Striukės tuo pačiu metu buvo vienodos ir skirtingos. Man, kaip merginai, įdomu apžiūrinėti jose išsiuvinėtus atvaizdus, užrašus, tačiau pačiam Vytautui tai yra daugelis prisiminimų iš skirtingų kelionių ir atsitikimų. Baikeriai taip pat mėgsta odines kelnes, kurias mano bobutė vadina „pakulinėmis“. Įdomu tai, kad šiuo metu vis daugiau merginų mūvi odines kelnes ir dėvi odines striukes (ir aš vieną tokią nusižiūrėjau), galbūt tai atėjo iš baikerių gyvenimo. Odinės striukės – praktiškas drabužis, apsaugantis ne tik nuo vėjo ar lietaus. Avarijos atveju ji saugo baikerį. Aišku, smarkiai griuvus šonkauliai gali lūžti, tačiau nebus nubrozdinimų ar pjautinių žaizdų. Dar vienas dalykas, kuris yra viena svarbiausių apsaugos priemonių, – šalmas. Avarijas patyrę baikeriai labiau pradeda vertinti ir galvą saugančius įvairiaspalvius šalmus, nes tik jie gali apsaugoti galvą. Visi kiti galvos apdangalai (pavyzdžiui, ryškios spalvotos skarelės, kurias labai mėgsta ilgaplaukis Vytautas) naudojami dėl grožio. Važiuodami kolonoje ar dieną mieste, baikeriai stengiasi dėvėti šalmą. Jeigu tenka važiuoti naktį arba nedidelį atstumą, Vytautas, nusižengdamas saugaus eismo taisyklėms, leidžia pasimėgauti plaukus kedenančiu vėju. Taip pat yra specialių odinių apsaugų, dedamų ant kojų, rankų, liemens. Mėgstantys važinėti greitais motociklais, vadinamomis „britvomis“, naudoja ypač geras apsaugas – gali kristi bet kaip, vis tiek nesusižalosi. Tai jau vadinamosios „titaninės“ apsaugos. Tiesa, baikeriai mėgsta ir džinsus. Tačiau tikras baikeris džinsus mūvi tol, kol jie laikosi ant kojų. Nauji perkami tik tada, kai senieji visiškai nuplyšta (tik dabar supratau, iš kur atėjo suplyšusių džinsų mada). Dar vienas labai svarbus baikerių įvaizdžio elementas – sidabriniai aksesuarai – žiedai, grandinės, medalionai. Dažniausiai galime išvysti grubias grandines, kaukoles ar kitus grėsmingus ir didelius baikerių ženklus. Yra net specialios parduotuvės, kuriose galima nusipirkti rūbų ir specialių baikeriškų papuošalų su jų mėgstama simbolika. Paskutiniuoju metu pastebimas reiškinys – baikeriais save vadinantys turtingi motociklininkai pamėgo auksą. Akiniai nuo saulės svarbūs taip pat kaip šalmas ar odiniai rūbai. Tai tikrai ne dėl grožio ar saulės. Akiniai apsaugo akis nuo dulkių, vėjo ir lietaus. Dažnai baikeris puošiasi juodais marškinėliais su mėgstamos muzikos grupės ženklais. Daugelis jų klausosi roko, todėl baikeris ir rokeris – beveik tas pats. Baikeriai kartais vadinami ir rokeriais. Tačiau tai tik stereotipas, kad baikeris klausosi tik sunkaus metalo ar roko muzikos (tokių kaip „Metallica“, „AC/DC“ ir kt.), galiu teigti, kad yra išimčių. Dėdė Vytautas klausosi skirtingų žanrų muzikos, kaip pats sako, priklauso nuo nuotaikos, kokia muzika šiandien gros garaže ar namuose. Baikerių šukuosena – kokia patinka, yra baikerių ilgais ir trumpais plaukais.

Kiekvienam iš mūsų laisvė yra labai svarbus dalykas gyvenime, tačiau skirtingi žmonės ar skirtingos kultūros laisvę supranta savotiškai. Baikeriams tai didžiausia vertybė. Jie dažnai nepripažįsta visuomenės normų ar valstybės įstatymų, todėl kartais elgiasi, kaip patinka. Absoliuti laisvė. Mano nuomone, laisvė tai realizuoti savo tikrąjį „aš“, o tai baikeriams puikiai pavyksta. Jie puikus pavyzdys, kaip reikia surasti savo pomėgius ir siekti jų bet kokia kaina, kad būtum laimingas. To galėtų pasimokyti kiekvienas, kuris dar tik ieško savęs ir yra suvaržytas kitų žmonių stereotipinių grandinių. Kita baikerių nuostata – mokėti suremontuoti ar net surinkti savo motociklą. Vytautas, kai tik atranda laisvą akimirką, kuičiasi garaže arba gainioja motociklą. Tiesa, greitis priklauso nuo motociklo: gali svyruoti nuo 70 iki 120–140 km/h ar net daugiau. Nuo greičio priklauso adrenalino kiekis, o nuo jo – „kaifas“, tačiau, pasak Vytauto, svarbiausia ne greitis, o tai, kiek širdies esi įdėjęs į motociklo remontą. Mūsų visuomenėje paplitęs mitas, kad kiekvienas baikeris – auksinių rankų mechanikas. Baikeris yra tas, kuris važiuoja motociklu, o ne tas, kuris jį tvarko. Baikeriai – įvairių profesijų žmonės, kurių kiekvienas daro tai, ką moka geriausiai. Tai įrodo Vytauto draugai: ilgaplaukis Aidas – apsaugos darbuotojas, žaismingasis Kisa – programuotojas, Fura – vairuotojas, o Amerika – stomatologas. Norint tapti baikeriu ar įstoti į klubą nebūtina mokėti užrištomis akimis išrinkti ir surinkti motociklą. Baikeriai dažnai yra tiesiog įsimylėję savo motociklą. Kiekvienam baikeriui pasitaiko „skristi“ nuo motociklo, pirmasis skridimas arba „pasikrikštijimas“ neaplenkė ir Vytauto, jis pasibaigė lūžusia kaire ranka ir nutarkuotu veidu, procedūra, kurią baikeriai vadina „odos nušlifavimu“.

Mūsų gyvenime galioja daugybė taisyklių, kurių privalome laikytis, tačiau yra žmonių, kurie nesilaikydami taisyklių bando būti išskirtiniai, nori būti „kieti“. Manau, dauguma man neleistų meluoti, jei išgirstų ką nors sakant, kad baikeriai yra šio tipo žmonės. Mūsų stereotipų sukurtame pasaulyje dažnas galvoja, kad baikeriai tai girtuokliai, maištautojai, kuriems gyvenime yra nesvarbios jokios taisyklės. Žinoma, tarp šios grupės narių tikrai pasitaiko maištautojų, vagių ar „kitokio plauko“ žmonių, tačiau diskutuojant apie tai Vytautas dažnai supyksta arba nusivilia, kad žmonės taip mąsto. Baikerių gyvenime yra begalė taisyklių, apie kurias net nepagalvotume. Dar 1928 m. birželio 11 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinėje buvo užregistruoti „Lietuvos motociklininkų klubo“ įstatai. Oficialūs Lietuvos baikerių klubai turi savas taisykles, kurios visuomenei nėra skelbiamos ir lieka klubo ribose. Tokias taisykles radau vartydama senus mamos žurnalus. Perskaičiusi straipsnį „Baikerių garbės kodeksas: rašytos ir nerašytos taisyklės“, susitikau su dėde. Vytautas papasakojo apie 2015 metais išleistą užrašų knygelės dydžio leidinį „Baikerių garbės kodeksas“. Kalbėdamas apie šį leidinį jis šypsojosi, nes, pasak jo, tai tikras baikerio darbas. Knygoje informacija pateikta labai lakoniškai, joje trumpai pateikiama informacija apie baikerių taisyklės, kurios lydi juos visą gyvenimą. Įdomu tai, kad šio leidinio neįsigysite knygynuose ar parduotuvėse, jis perduodamas iš rankų į rankas. Nustebau, kai sužinojau, kad leidinio įžangoje išdėstomi ne įstatymai, įsakymai ar taisyklės, bet vidinės nuostatos, įsipareigojimai. Ir visų pirma – prieš save, draugus ir kitus baikerius. „Baikerių garbės kodeksas tai – pagarbos vienas kitam išraiška, savitarpio supratimo ir brolybės simbolis,“ – tokia mintis akcentuojama leidinyje. Po pokalbio su dėde man pasidarė dar įdomiau, kas tame leidinyje paslėpta, užrašyta, kodėl jo neparduoda parduotuvėse. Skaitydama atradau keletą įdomių dalykėlių: „MC klubo nariais gali būti tik vyrai; negali priklausyti asmenys, tarnaujantys ar tarnavę policijoje; homoseksualai, iškrypėliai“, „fizinę jėgą galima panaudoti tik kraštutiniu atveju – ginant „klubo spalvas, klubą, garbę, silpnesnį, moterį ir savo gyvybę“ ir kt. Šio kodekso taisyklių turi laikytis kiekvienas baikeris, jeigu nori likti klube ir toliau mėgautis baikerių gyvenimo malonumais. Manau, kad šis „Baikerių garbės kodeksas“ dar kartą įrodo, kad baikeriai tai labai išskirtinė žmonių grupė dėl savo charakterio, užsispyrimo ir kitų savybių, kurios parodo, kad apie baikerius sukurti stereotipai yra tik „didelis išpustas burbulas“, kuriuo dauguma vis dar tiki.

Šiuo metu Lietuvoje veikia trisdešimt aštuoni oficialūs, skirtingus statusus turintys motociklininkų susivienijimai. Narystė moto klube įpareigoja prisiimti atsakomybę už savo elgesį kelyje, viešuose renginiuose ir visur, kur dėvima apranga su „spalvomis“. „Spalvos“ – tai motociklininkų klubų antsiuvai, puošiantys jų liemenes, tai savotiška gradacijos sistema, baikerių klubo statuso atspindėjimas, todėl gauti teisę į antsiuvus nėra paprasta. Puoštis antsiuvais gali tik pripažinti baikerių klubai. „Spalvų kontrolė“ egzistuoja daugelyje motociklininkų renginių, todėl į renginį nebus įleidžiami klubai, kurie nesilaiko baikerių Kongreso reikalavimų. Laisviems ir nedalyvaujantiems klubinėje veikloje baikeriams šie draudimai negalioja. Paprašiau dėdės truputį papasakoti apie baikerių susiskirstymą klubuose, pasidarė įdomu, ar yra kokių skirtingų dalykų, pagal kuriuos esi priskiriamas vienai ar kitai grupei. Jis paaiškino, kad baikerių klubai turi tris pagrindinius statusus – MCC (Moto Cycle Club). Tokio statuso klubai – demokratiški ir laisvesni, jų nariai deklaruoja lygybę, jais tapti gali bet kurių profesijų atstovai ir netgi moterys (tokiam klubui priklauso ir Vytautas). MC (Motorcycle club) statusą turintys klubai į savo gretas priima tik vyrus, jiems negali priklausyti asmenys, tarnaujantys ar tarnavę policijoje bei kitose statutinėse struktūro­se. Panašius reikalavimus savo nariams kelia ir MB – motobrolijos. Tapti klubo nariu nėra paprasta. Nepakanka turėti motociklą ar mėgti techniką. Baikeriai laikosi griežtų, pasaulyje priimtų taisyklių. Kiekvienas klubas, priklausomai nuo jo statuso, turi savo taisykles, tačiau visiems baikeriams priva­loma dalyvauti klubų veikloje, žinoti baikerių judėjimo istoriją, nešioti atributiką, o svarbiausia – būti patikimais ir garbingais žmonėmis. Baikerio pasas yra liemenė, iš kurios matyti, kokiam klubui jis atstovauja. Sužinojus, kaip sunku patekti į baikerių klubą, suprantu, kodėl ne kiekvienas, kuris mėgsta važinėtis motociklu, ryžtasi priklausyti vienai iš šių grupių. Apskritai, manau, kad žmogus, laikantis save baikeriu ir norintis įsitraukti į šią šeimą, visų pirma, privalo turėti savitą charakterį, antra, turi būti drąsus ir atsidavęs jų atliekamai veiklai, mokėti pakovoti už save ir domėtis šiuo išskirtiniu pasauliu.

Išgirdus žodį „baikeriai“ mūsų vaizduotėje susidaro vaizdinys, kad tai barzdotas vyras, tačiau mūsų šiuolaikiniame pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, kad motociklą gali vairuoti ir moterys. Baikerių subkultūra yra senas reiškinys pasauliniame kontekste. Tai vyrų sukurta ir puoselėjama kultūra, tačiau vis didėjantis moterų noras būti nepriklausomomis lėmė naują reiškinį Lietuvoje – vairuojančios moterys baikerės. Moterų noras būti savarankiškomis, lyčių lygybės siekis, noras pasipriešinti vyrų dominavimui, feminizmo idėjos paskatino moteris sėsti už motociklo vairo. Tačiau nuo pirmųjų dienų, kai moterys pradėjo važinėtis motociklais, kai pradėjo siekti narystės baikerių klubuose, jos susidūrė su nemažai socialinių problemų, vyrai į jas žiūrėjo kaip į keistuoles, jos nepritapdavo grupėje. Moterys, kurios išdrįso įžengti į baikerių gyvenimą, buvo laikytos įžūliomis, labai drąsiomis, netgi buvo laikytos vyriškomis. Mano nuomone, tai savotiška atskirtis. Dar formuojantis šiai subkultūrai galėjo pasitaikyti tokių momentų, bet dabar pasaulyje vis daugiau kalbama apie lyčių lygybę ir feminizmą. Moterys protestuoja, kad negali išreikšti savęs veikloje, kuri, kitų manymu, yra vyriška, jos negali užsiimti dalykais, kuriuos mėgsta, nes taip sudėlioti stereotipai mūsų mintyse. Labai tikiuosi, kad baikerių šeimoje nėra tokių atsitikimų, kai moteris yra pašiepiama dėl savo pomėgio, dėl savo aistros motociklams, dėl baikerių gyvenimo idealizavimo. Tai yra pasirinkimo laisvė. Kiekvienas iš mūsų turėtų užsiimti veikla, kuri yra svarbi, kuri suteikia džiaugsmo mūsų pilkame pasaulyje. Patys turime susikurti laimę, niekas kitas to nepadarys.

Daugelis, kurie nieko nežino apie baikerių gyvenimą, lipdo visokiausius stereotipus, kuria istorijas apie jų gyvenimo būdą. Baikeriai – tai ne tik „žalias“ jaunimėlis, bet ir išsilavinę, gerai uždirbantys žmonės. Baikeriai – broliai, nepaisantys materialinių dalykų. Jiems nerūpi, kiek kainuoja motociklas, svarbiausia tai, kad kartu įveikiamos kliūtys, kurios juos suartina. Baikerių sūnūs dažniausiai taip pat būna baikeriai. Galbūt todėl, kad jie nuo mažų dienų pratinami nešioti odines striukes, tėvą dažniausiai mato garaže ir anksti sužino važiavimo motociklu malonumą. Vytautas yra ne kartą pasakojęs, kad į netolimus baikerių suvažiavimus vyrai atvažiuoja su savo žmonomis bei vaikais. Taip nuo pat mažų dienų vaikai auga tokioje aplinkoje ir kai kurie vėliau gyvena tuo pačiu gyvenimo ritmu. Žmonės, visiškai nenutuokiantys apie baikerių judėjimą, „klijuo­ja“ etiketes, vadina juos chuliganais, triukšmadariais. Tačiau baikeriai drausmina kitus saugaus eismo taisykles pažeidinėjančius motociklininkus, ypač jaunimą, nes daugelis tų, kurie mėgsta mo­tociklus, anksčiau ar vėliau įsilies į baikerių judėjimą. Todėl stengiamasi iš anksto jiems įskiepyti vertybes. Lietuvos moto klubuose vienas iš esminių faktorių – savitarpio pagalbos ir vienybės jausmas: padėti draugui kelyje, nelaimėje, pasidalinti žiniomis ir patirtimi. Žmonių požiūris į jiems nepažintus dalykus dažnai būna nekompetentingas, iškreiptas. Yra ir tokių, kurie galvoja, kad išmano visus dalykus. Dėdė Vytautas jau seniai nekreipia dėmesio į žmonių nuomonę, kaip pasakojo senelis, jis nuo mažens siekdavo savo tikslo neklausydamas, ką sako kiti, buvo ir yra labai užsispyręs. Mūsų dabartiniame gyvenime skiriasi užsieniečių ir lietuvių požiūris į baikerius: lietuviams jie atrodo keisti, o užsieniečiams tai vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų. Baikerių veikla – jau nebe pomėgis, o tiesiog gyvenimo būdas, vis giliau įtraukiantis ir šeimos narius. Vis dėlto požiūris laikui bėgant kinta: anksčiau baimingais žvilgsniais gaudžiančias kolonas nulydėdavę žmonės dabar nebeslepia smalsumo ir susidomėjimo šio judėjimo veikla. Mano dėdė ir jo bendraminčiai aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje: organizuoja šventinius pasirodymus apylinkės miestelių šventėse, bendrauja su jaunimu, su mano ar brolio bendraklasiais, draugais, su vaikais iš socialinės rizikos šeimų, su vaikais iš globos namų. Aišku, baikerių judėjimo pradžiai Lietuvoje didžiulę įtaką turėjo žiniasklaida, koviniai filmai (bendravimas, etiketas, elgesio normos). Šiuo metu žiniasklaida pateikia labai gražų, fasadinį baikerių įvaizdį – jie kviečiami filmuotis reklamoms, apie juos rašomi teigiami straipsniai, jie kviečiami dirbti apsaugininkais įvairiuose renginiuose, žymūs politikai ar pramogų verslo atstovai pasiskelbia esantys baikeriai ar jiems simpatizuoja. Taigi baikeriams priskirtas tam tikras reprezentacinis vaidmuo. Jų renginiuose galima sutikti politikų, pramogų verslo ar net nusikaltėlių atstovų. Tačiau nepamirštama žiniasklaidoje atskleisti ir kitų baikeriško gyvenimo aspektų – muštynių, avarijų, girtuoklystės.

Kiekviena grupė, subkultūra turi žmonių, kurie pradėjo grupės veiklą, išgarsino ir padėjo plėsti naują judėjimą. Vytautas dažnai pasakoja apie Antaną Pošką – legendinį motociklininką, antropologą, esperantininką, Sibiro tremtinį, kuris tarpukariu nukeliavo net iki Indijos vandenyno. Beje, šio motociklininko garbei 2017 metų vasarą Klaipėdos senamiestyje buvo atidengtas paminklas. Antanas Poška dar vaikystėje domėjosi kelionėmis, kitų kraštų žmonių gyvenimu ir šiam potraukiui išliko ištikimas visą gyvenimą. Kaip ir dauguma baikerių arba žmonių, mėgstančių važinėti motociklu, Antanas turėjo begalę kitų užsiėmimų ir gyvenimo aistrų, tarp kurių ir medicinos studijos, ir domėjimasis esperanto kalba. 1925 m. A. Poška su dviem savo draugais dviračiais išvyko į pirmąją kelionę po Lietuvą, kuri buvo pavadinta įdomiu pavadinimu „Be kelnių aplink Lietuvą“. Keliaudamas jis ėmė užrašinėti kelionės įspūdžius, pamatytas naujas vietas, sutiktas asmenybes. Visus kelionėje patirtus įvykius skelbė spaudoje. 1928m. su draugais įsigijo motociklą ir juo keliavo po Lietuvą, apvažiavo aplink Baltijos jūrą. Supratęs, kad kelionės yra gyvenimo malonumas, be kurio negali gyventi, jis nusprendė pasiryžti išbandymui – kelionei motociklu į Indiją. Vykstant pasiruošimui kelionei susipažino su kitu lietuviu keliautoju Matu Šalčiumi. Sužinojusi tiek informacijos apie šią išskirtinę ir anksčiau negirdėtą asmenybę ėmiau daugiau domėtis apie jo kelionę į Indiją. Mano nuomone, A. Poška turėjo būti labai drąsus ir ambicingas žmogus, nes ne bet kuris ryžtųsi tokiai ilgai ir sunkiai kelionei motociklu. 1929 m. jis pajudėjo iš Kauno ir atkakliai važiuodamas savo kelionės maršrutu persikėlė per Viduržemio jūrą. Irane patyrė nemažai sunkumų – susirgo maliarija ir apie pusmetį turėjo atidėti savo tolimesnę kelionę, tačiau 1931m. sėkmingai pasiekė savo kelionės tikslą – Indiją. Manau, kad A. Poška – žmogus, kuris siekė savo svajonių, važiuodamas paprastu motociklu. Apie šių dienų keliones motociklu po pasaulį aprašė jauna motociklininkė Eglė Gerulaitytė knygoje „Bastūnės liudijimai“. Neseniai pasirodžiusi žurnalistės, keliautojos ir motociklininkės pirmoji knyga – tai pasakojimai apie keliones motociklu po Pietų Ameriką. Tai knyga apie drąsą pažinti pasaulį, apie ryžtą keliauti kitų nepravažiuotais keliais, stebėti autentišką vietinių žmonių gyvenimą ir kitokią gamtą. Autorė, keliaujanti mažu mėlynu motocikliuku, kurį vadina Mėlynuoju poniu, prisipažįsta: „Giliai širdyje jau žinau – ši mano kelionė taps nesibaigančia odisėja aplink pasaulį.“ Knygoje, kuri neprimena nuobodžių turistinių užrašų, daug žavingo motociklizmo motociklinių nuotykių, nes, anot autorės, tikrąją laisvę pasirinkimui suteikia tik plieniniai žirgai. Taigi, akivaizdu, kad motociklas yra puiki priemonė ne tik keliauti ir patirti nuotykių, bet ir susitikti su įvairių rasių, tautybių ir tikėjimo žmonėmis, pažinti jų gyvenimo būdą, papročius ir tradicijas.

Šiuolaikinėje visuomenėje dažnas žmogus atstumia tuos, kurie elgiasi kitaip nei visi. Kartais ryškus ir išsiskiriantis individas pradingsta pilkoje masėje vien dėl kitų reakcijos, pasisakymų, klijuojamų etikečių. Manau, kad kiekvienam iš mūsų labai sunku atrasti savąją gyvenimo spalvą, kuri mus apibūdina daug geriau, negu mes nutuokiame, tačiau, kai ją atrandame, niekada neturėtume jos paleisti ar pakeisti dėl kitų žmonių nuomonės, nes galbūt jie dar neatrado savo spalvos arba tiesiog pasirinko gyventi taip, kad neišsiskirtų iš kitų. Baikeriai – unikali žmonių grupė, kuri visada turės savo spalvą ir jos niekada nekeis. Manau, kad turėtume labiau pamąstyti prieš sakydami blogus žodžius, teisdami ar klijuodami „rėkiančias“ etiketes žmonėms, kurių visiškai nepažįstame. Kartą viename iš giminės susitikimų dėdė Vytautas išdidžiai prisipažino, kad labai džiaugiasi atradęs šį pomėgį, gyvenimo aistrą, puikiai apibūdinančią jo būdą ir charakterį. Laisvė ir praleistas laikas su bendraminčiais kelyje, važiuojant motociklu, yra sielos atgaiva. Manau, kad labiau įsigilinus ir pažinus baikerių gyvenimo būdą supranti, kad žmonių sukurti stereotipai – tai tik jų sukurta fantazija, dažnai neatitinkanti realybės. Taigi, dabar esu nuoširdžiai tikra, kad baikeris – tai diagnozė. Bet gera.

Patyčių dėžutė
Reklaminis skydelis
Kuriame Lietuvos ateitį
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
Ką pirmiausia reikėtų daryti, kad gerėtų Tavo mokymosi pasiekimai?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Mukis
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien12
mod_vvisit_counterVakar0
mod_vvisit_counterŠią savaitę12
mod_vvisit_counterŠį mėnesį12