Prabundu visa išpilta prakaito. Apsižvalgiusi po kambarį suprantu, kad tai ir vėl buvo sapnas. Ne, ne sapnas, greičiau košmaras, kuris įkyriai mane aplanko bent kelis kartus per savaitę. Naktinis demonas. Kol kas jis neturi akių ir panašėja į magiškąją Kokatrisę, kurios atvaizdą mačiau Manhatano Centriniame parke, bet taip pat turi ir Baziliskui būdingų bruožų. Nesusiformavusi iki galo galva neleidžia nuspręsti, kas tiksliai jis yra. Dėl viso pikto, vadinu jį Koba. Sakytumėte, keistas šio nelabojo paveikslas. Kai pirmą kartą pasirodė mano sapnuose, košmaro gyventojas buvo tik juodai pilkšvas šešėlis, su neryškiais kontūrais. Nebepamenu, kada susapnavau šį pasąmonės gyventoją, bet puikiai įsiminiau jo pirmalaikę išvaizdą.

Galvoju, kad Kobos atsiradimas buvo užprogramuotas, kai mama mane pavadino pranašišku vardu – Morta. Galbūt ji nepasidomėjo vardo reikšme, o gal tiesiog pamanė, kad pirmagimei tiks mirties vardas. Bet greičiausiai prie to prisidėjo mamos ir močiutės liguistas mitologijos garbinimas. Jau nuo pat vaikystės aš girdėjau apie keistus padarus, gyvenusius Vilniaus požemiuose, apie seseris Gorgones, kurių žvilgsniai žudydavo pakeleivingus Okeanijos jūreivius, apie Aralezą, gydžiusį mūšyje kritusius karius. Taip buvau įtikėjusi į mitines pabaisas, kad net nepastebėjau, o gal ir nesupratau, kad mes patys susikuriame demonus ir jie įsitvirtina mūsų sąmonėje. Labiausiai patikusi istorija – apie Vilniaus gyventojus gąsdinusį Baziliską. Tikriausiai todėl manasis Koba sapnuose vis labiau į jį ir panašėja.

Po daugybės kankinančiai baugių naktų sapnuose apsilankantis demonas įgavo šiokį tokį pavidalą ir baimė apmalšo – lyg ir susigyvenau su sapnų gyventoju, bet, kai pradėjau lankyti gimnaziją, naktinis demonas vis dažniau mane aplankydavo. Juk nebebėgsi pas močiutę susapnavusi blogą sapną. Ryškesnių bruožų jis įgavo tada, kai susitikau TĄ, kurios vardo nenoriu minėti. Tai JI diktavo klasės taisykles, tai JI valdingai visiems nurodinėjo ir kėlė su baime sumišusią neapykantą. Užsitraukti diktatorės nemalonę niekam nesinorėjo. Deja, JOS taikiniu kažkodėl tapau aš. Viskas, ką darydavau, sulaukdavo replikų ar net atvirų patyčių. Buvo blogai. Negana to, į šį patyčių paradą buvo įtraukta ir mano šeima. Su tėčiu vykau į Europos krepšinio čempionatą Vilniuje. Penkiolikmetės Mortos gyvenime tai buvo įspūdingiausias įvykis. Kai grįžusi į mokyklą džiugiais ir nepakartojamais įspūdžiais norėjau pasidalinti su kitais, JI tik pašaipiai tarė:

– Hmmm... Vilnius? (Pati, kiek žinau, nė karto nėra apsilankiusi sostinėje). Krepšinio čempionatas? Cha, kokie nevykėliai. Sėdėti stūgaujančių bepročių minioje ir žiūrėti, kaip laksto prakaitu dvokiantys ištįsėliai. Banalybė. Ką tu galėjai matyti su savo ant akių užkritusiais plaukais ir nykštukės ūgiu. Juk ne vipinėse vietose sėdėjai.

Man, penkiolikmetei Mortai, tokie užgauliojimai prilygo Stalino terorui. Ir tai dar ne viskas. Kartą per kūno kultūros pamoką savo kuprinę buvau palikusi klasėje. Po pamokos atėjau jos pasiimti, nekreipiau dėmesio į kitų JOS pakalikių krizenimą, nes tai girdėti jau buvo įprasta. Nieko nenujausdama atsegiau kuprinę ir suklikau – joje gulėjo negyvas balandis. „Draugės“ prapliupo juokais. Su pasibjaurėjimu ištraukiau negyvą balandį ir išmečiau į šiukšlių dėžę. JI sakė, kad mirtis man tinka. Naktį vėl aplankė košmaras. Tai nebuvo vienintelis atvejis. Prieš kokius metus striukės kišenėje radau padvėsusią pelę, bet klaikiausia buvo, kai mano sumuštinių dėžutėje atsidūrė nukirsta vištos galva. Tąkart vėl sapnavau Kobą – mano Chimerų mišiniui išaugo kelios vištos kojos. Gal todėl košmariškuose sapnuose JI ir yra mano Bazilisko kūnas.

Paklaikusiomis akimis dar kartą apžvelgiu kambarį ir įsitikinusi, kad jame nieko nėra, krentu atgal į pūkinius patalus. Ketvirta ryto, jei užmigčiau dabar, dar galėčiau pasnausti net dvi valandas. Aišku, miegas nebeėmė, vos tik užsimerkdavau, iš karto atsirasdavo tas beakis, driežauodegis padaras. Visą likusį laiką tiesiog prasivarčiau, o miego trūkumas pasijuto tik įžengus į mokyklą. Čaižių balsų chore pamiršau košmariškąjį Kobą. Galvoje jau sukosi visai kitos mintys, nes būtent šiandien turėjo paskelbti trumpametražių filmų konkurso nugalėtojus. Savo sukurtu filmuku labai didžiuojuosi, į jį įdėjau be galo daug darbo, bet bijau sulaukti kritikos. Taip, sutinku, skamba kvailai, ypač kai ką tik pasakiau, kad didžiuojuosi savo kūriniu. Išgirdusi apie mano baimes, suolo draugė tik numojo ranka ir tarstelėjo, kad aš kaip visada perdedu, vis tiek laimėsiu, tai kam čia tiek „parinuosi“. Užverčiau akis taip, kad atrodė, jog tuoj pamatysiu savo smegenis. Atrodo, kad man būti pirmai, viską daryti geriausiai – protu suvokiamas dalykas, pasauliui žinoma tiesa. Būtų gerai, kad ir aš jausčiausi taip pat. Kai kiti žmonės tiki manimi, pasidaro baisu, kad juos galiu nuvilti. O gal, jei man nepasiseks, tas kitas žmogus kaip tik apsidžiaugs? Juk tiek ilgai kenčiau JOS persekiojimus, kad nelabai bemoku džiaugtis savo laimėjimais.

Man jau greit septyniolika. Pamažu vaduojuosi iš naktinių košmarų. JI su šeima išvyko gyventi į Airiją. Visi klasėje lengviau atsikvėpėme, tapome draugiškesni. Bet vakar vėl aplankė naktinis košmaras. Šį kartą jis buvo kitoks. Kobos galvoje pradėjo ryškėti akys. Jos nebuvo raudonos, iššokusios iš akiduobių, nepriminė demono akių – žalios kaip smaragdai, su tamsesniu rudeninio ąžuolo lapų atspalviu. Jos – Vinco. Nebijokite, nerašysiu apie nenusisekusias mokyklines meiles, kurios daugelį skaitytojų skatina nenumaldomą norą išvysti savo pusryčių turinį ant grindų. Ne, mes nebuvome artimi draugai, greičiau bendraminčiai. Mūsų pokalbius daug kas pavadintų bereikšmiais sapaliojimais apie nieką. Galbūt taip ir buvo, bet man atrodė, kad juose slypi kažkas daugiau. O gal tai tik mano, susikausčiusios ir kankinamos košmarų Mortos, vaizduotė. Gilesnės prasmės ieškojimas privertė pasipasakoti ir pagaliau kažkam išlieti viską, ką jaučiu. Vincas buvo vienintelis žmogus šiame pasaulyje, kuris bent šiek tiek nutuokė apie mano baimes ir juokaudamas bei ironizuodamas ragino jų atsikratyti. Gal todėl to baisaus naktinio paukščio išryškėjusios žalios akys man buvo gražios. Koba-Baziliskas galingai išskleidė savo sparnus ir, pražiojęs snapą, netikėtai pragydo kaip gaidys. Aš bandžiau nuo jo bėgti, kojos buvo tarsi švininės, gerklę užspaudė neprasiveržęs riksmas, o iš kažkur atsiradęs balsas skiemenavo žodį OR-NI-TO-FO-BI-JA. Net nespėjus susivokti Koba pradingo. Pajutau, kad ir vėl galiu judėti, bet sapno tęsinį nutraukė žadintuvas. Greitai pakilau iš lovos ir nuskuodžiau prie kompiuterio. „Pasigooglinus“ žodį ornitofobija sužinojau, kad tai – paukščių baimė.

Savaitgalį aplankiau močiutę ir kažkodėl, kaip vaikystėje, papasakojau apie sapną. Ji tik nusijuokė ir prisiminė vieną atsitikimą, kuris nutiko prieš maždaug 12 metų. Pasirodo, mane vaikystėje buvo užpuolęs ir labai išgąsdinęs juodas močiutės kaimynų gaidys. Tad štai nuo kada mane pradėjo kankinti nepaaiškinami košmarai. Manąjį Baziliską sukūrė baimė, o jo pavidalas augo kartu su manimi. Nebeprisimindama vaikystėje patirto įvykio, mano pasąmonė bandė rasti kitokių demono evoliucionavimo priežasčių.

Dabar sėdžiu savo kambaryje, skaitau apie chimerų rūšis, o šalia manęs narvelyje susiglaudę tupi pora nimfų. Aš savąjį demoną įveikiau – ar sugebėsite ir Jūs?