Get Adobe Flash player

Radviliškio rajono Jaunųjų filologų konkurso laureatės (Vertimų iš rusų kalbos sekcija), Lizdeikos gimnazijos 4D klasės mokinės 19118_15 Vaivos Noraitytės darbas (mokytoja L. Verbickienė)

Auerbach Jelizaveta Barisovna

Mažas ansamblis

Rašytoja domisi žmonėmis, juos supančiu gyvenimu, ji sugeba giliai matyti. Dauguma pasakojimų apie susitikimus yra paimti iš prisiminimų, dažnai ten dalyvauja pats pasakotojas, ironiškas, žingeidus. Beveik visi pasakojimai autobiografiniai ir išdėstyti knygoje pagal ciklus: vaikystės įspūdžiai, atsiminimai apie karą ir „iš gastrolių“ pokario metais.

Auerbach J. B., 1971, Tarybinės Rusijos leidykla, trumpos apysakos ir pasakojimai.

 

Autobuse kvepėjo alyvomis

Būdama šešiolikos, aš be proto įsimylėjusi savo fizikos korepetitorių, skausmingai stengiausi apsimesti, kad suprantu jo aiškinimą apie elektromagnetinę indukciją. Kai jis klausdavo: „Pasakykite, ko jūs nesuprantate?“ – man būdavo labai sunku susilaikyti, kad nepasakyčiau: „Nesuprantu, kodėl jūs nekviečiate manęs į kiną, kodėl nepastebite mano dailios palaidinės ir kodėl jūs, suvokdamas, kad nesuprantu fizikos, neskiriate man papildomo užsiėmimo. Aš juk žūstu, nejaugi neaišku?!“

Mano korepetitorius, fizikos ir matematikos fakulteto studentas, buvo įsimylėjęs savo mokslą, jis nepastebėjo nei pavasario, nei manęs, nei meilių merginų žvilgsnių. O aš nekenčiau fizikos ir matematikos ir dariau viską, kad atitraukčiau studentą nuo užsiėmimų.

Aš jam deklamavau Omo, Boilio-Marioto dėsnius, intonuodama kaip eilėraščius prozoje, prieš jo atėjimą apsirengdavau savo geriausią palaidinukę ir kvėpindavausi mamos kvepalais. Bet jis viską atlaikė, o aš, kad ir kaip būtų keistą, iš antro karto egzaminą išlaikiau.

Vienąkart aš, jau teatro mokyklos studentė, ėjau Kislovodsko skersgatviu su alyvų šakele rankose ir sutikau savo mokytoją. Tuomet jau buvau įsimylėjusi artistą Žarovą. Studentas palydėjo mane iki tramvajaus stotelės, ir aš, atsisveikindama padovanojusi jam alyvų šakelę su patyrusios aktorės koketiškumu tariau:

– Prisiminkite savo netalentingą mokinę nors tol, kol nuvys ši šakelė. – O kai tramvajus pajudėjo, iškišusi galvą per langelį pridūriau: – Ir nepamirškite, kad šakelė, pamerkta į vandenį, praras svorio tiek, kiek sveria jos išstumtas vanduo!

Studentas nusijuokė, o aš nuvažiavau.

Praėjo nemažai metų... Nugriaudėjo karas, ir kartą laikraštyje tarp apdovanotų už ypatingus atradimus fizikos srityje aš pamačiau savo korepetitoriaus pavardę. Bet jo nesutikau iki vakarykštės dienos... O vakar po koncerto stovėjau eilėje prie autobuso. Prieš mane stovėjęs aukštas vyras, nuo nuovargio nuleistais pečiais ir storu portfeliu, atsisuko ir pažiūrėjo į mane. Bet aš nekreipiau į jį dėmesio. Privažiavęs autobusas, prarijo pusę eilės, užtrenkdamas duris prieš tą vyrą.

– Aš sugalvojau, – pasakė jis man, – kad jeigu netilpsiu į autobusą, būsiu atspėjęs, kas jūs. Man atrodo, kad jūs – mano pirmoji mokinė...

Ir likusios eilės džiaugsmui mes nusprendėme pasivaikščioti.

– O aš apie jus skaičiau laikraštyje...

– Nejaugi neužmiršote mano pavardės? – nustebo jis. – Nors aš jūsų prisimenu.

Nuostabu, kaip mes viską atsiminėme apie tą pavasarį, ir mums buvo linksma bei įdomu apie tai kalbėti. Prie metro stoties jis nuvedė mane prie alyvų pardavėjos.

– Šakelė rublis, tik rublis, – energingai šūkčiojo moteris.

– O visos?

Jauna nuosavo verslo šalininkė greitai perskaičiavo šakeles:

– Be kibiro – dešimt rublių.

– Be kibiro, – pasakė jis ir ištiesė man gėles.

Ir mums nereikėjo autobuse ieškoti temų pokalbiui. Be to, jis pasirodė teatro gerbėjas.

– Aš mačiau jus scenoje. Ir iš karto pažinau. Žinote, kodėl? Jūsų tokia pati intonacija... Ir jūs kaip anuomet, kilstelite dešinį antakį. Ir aš viską atsiminiau... Ir net jūsų palaidinę žirneliais atsiminiau...

Atsisveikindama įkalbėjau jį paimti iš manęs šakelę alyvų. Prisimerkęs, lyg kažką prisimindamas, jis pasakė:

– Pamerkti ją į vandenį ir neužmiršti... „Nejaugi pamena?“ – pagalvojau aš.

– Ir neužmiršti jūsų tol, kol nuvys šakelė! Ir dar... – Jis klausiamai žiūrėjo į mane besijuokiančiomis akimis.

– Ir dar... – pridūriau aš, – neužmirškite, kad kiekviena šakelė, įmerkta į vandenį, praranda svorio tiek, kiek sveria jos išstumtas vanduo! Ir mes nusijuokėme taip garsiai, kad net visi keleiviai atsisuko į mus. Buvo gegužė, autobuse kvepėjo alyvomis.

 

Paryžietė

Kartą Sverdlovske eidama per filharmonijos fojė, atkreipiau dėmesį į pagyvenusią moterį, kuri, kalbėdama su bilietų pardavėja, iš kažko užkrečiamai juokėsi. Jos veide ir juoke buvo tiek žavesio, kad savo palydovės paklausiau:

– Gal žinote, kas ji?

– Žinau, – atsakė ji. – Po koncerto papasakosiu. – Ir po koncerto papasakojo.

Prieš trisdešimt metų vienintelė pasiturinčių tėvų duktė – Veronika Latar puikiai baigė Paryžiaus konservatorijos fortepijono klasę. Pavasarį ji turėjo vykti į savo pirmąjį gastrolių turą, ir tada likimas suvedė ją su žmogumi, kurį ji įsimylėjo taip, kaip įsimylime vieną kartą gyvenime.

Bet jis buvo ne paryžietis, o užsienietis – maskvietis, ir netrukus turėjo grįžti į Sąjungą. Bet maskvietis taip pat pamilo! Jis suvokė visus santuokos sudėtingumus, aiškino jai, kad ji turėsianti palikti Prancūziją, įgyti sovietų pilietybę, kad jai reikėsią apsiprasti svetimoje šalyje, pamiršti tėvus, kurie nepritarė šiai jų santuokai. Paryžietė šypsojosi:

– Mano prosenelė Kamila Ledantju, atvykusi į Peterburgą, įsimylėjo jūsų dekabristą, ir paskui jį išvyko į katorgą, – tai visuomet labai toli... O aš važiuoju su jumis į Maskvą. Taip, aš dvidešimt dvejus metus gyvenau Paryžiuje, bet visus likusius ilgus metus gyvensiu su jumis Rusijoje ir pamilsiu šią šalį, kaip pamilau jus...

Meilė nuvežė juos į Maskvą.

Praėjo aštuoniolika metų. Kartą į Sverdlovsko konservatorijos vestibiulį įėjo nejauna moteris, avinti veltinius, apsirengusi vatinuku, ir tylėdama atsisėdo ant palangės. Iš visų auditorijų sklido garsai, ten ir šen skubėjo studentai.

O moteris sėdėjo, ir prie jos niekas nepriėjo. Užsiėmimai pasibaigė, konservatorija ištuštėjo.

Senas sargas žvilgčiojo į nepažįstamąją, nežinodamas, kaip su ja pasielgti, bet moteris, lyg nuspėjusi jo abejones, pati kreipėsi į senelį:

– Norėjau jūsų paprašyti, jeigu tai tik įmanoma, leisti man įeiti į klasę, kur yra fortepijonas...

Ir senis leido, nors tai prieštaravo taisyklėms. Jis įleido ją į klasę antrame aukšte ir išėjo, visiškai uždarydamas duris.

Sulopytais veltiniais, be garso apeidamas klases, jis retkarčiais žvilgčiojo pro rakto skylutę. Moteris sėdėjo ant kėdės netoli šildytuvo ir žiūrėjo į fortepijoną. Anksti ryte, maloniai padėkojusi sargui, ji išėjo... Bet vakare vėl atėjo ir ėmė dažnokai ateidinėti čia vakarais, ir sargas jau nemažai žinojo apie nelengvą paryžietės likimą. Dabar senis kiekvieną dieną pirkdavo studentų bufete atliekamą bandelę, užvirindavo vakare stipresnės arbatos ir laukdavo jos. Ji ateidavo, pasakodavo apie savo reikalus dėl registracijos vietos, darbo, gerdavo arbatą, juokaudavo, po to eidavo į klasę.

Kartą naktį jis išgirdo fortepijono garsus, skambančius tuščiame pastate. Sargas atsistojo nuo kėdės, persižegnojo ir vėl atsisėdo. Garsai stiprėjo. Sargas kažkodėl prisiminė vaikystę, kai jį kaime per Velykas, skambant varpams, dar nepabudusį, vedė į prisikėlimo pamaldas, paskui prisiminė ledonešį: visi bėgo žiūrėti, kaip į paviršių išsikėlęs vanduo su traškesiu laužydamas ledą į mažus gabalėlius veržėsi pirmyn...

Lyg susigriebęs senis nubėgo į dėstytojų kambarį ir, uždaręs paskui save duris, surinko konservatorijos direktoriaus telefono numerį.

Prie telefono ilgai niekas nepriėjo, vėliau užsimiegojęs balsas ištarė:

– Klausau.

– Fiodorai Stepanovičiau, tai aš – sargas Gavrila. Atleisk man seniui, ateik dabar į konservatoriją.

– Kas atsitiko, gaisras?

– Ne, gaisro nėra, čia toks reikalas...

Senis padėjo ragelį ir įsiklausė: ji skambino. Kad tik nenustotų, kad tik jis suspėtų...

Po dešimties minučių, apsiavęs veltinius, o kailinius apsivilkęs tiesiog ant pižamos, į konservatoriją įėjo susijaudinęs direktorius. Ir iš karto išgirdo garsus, audringai ir laisvai besiliejančius po tuščią pastatą... Bethovenas, trisdešimt pirma sonata.

– Kas čia skambina? – pašnibždomis paklausė jis.

Senis pašnibždomis papasakojo paryžietės istoriją. Kai muzika nutilo, direktorius susiglostė plaukus, užsisagstė kailinius, atsargiai pabeldęs atidarė duris: prie fortepijono stovėjo švytinti moteris. Apkabinusi senį, ji lyg besijuokdama, lyg verkdama pasakė: „Galiu!“

Netrukus ji filharmonijoje ėmė dirbti koncertmeistere.

Prieš trejus metus prie Sąjungų rūmų pamačiau kuklią afišą: papildomai prie abonemento – Bethovenas. Pianistė Latar Ševčenko.

 

Moteris visuomet turi būti moterimi

Rygoje per gastroles nuėjau į vasaros madų demonstravimą modelių namuose.

Manekenės buvo viena už kitą gražesnės, todėl joms puikiai tiko visokių modelių suknelės, netgi su viena rankove.

Priešais mane sėdėjo mergina, kuri, kaip man pasirodė, čia pateko atsitiktinai kaip ir aš. Ji buvo apsirengusi kažkokią uniformą. Kuo ilgiau į ją žiūrėjau, tuo labiau ji man patiko. Jos aukšta kakta nebuvo uždengta madingais kirpčiukais, virš juodų akių driekėsi neišpešioti antakiai. Galbūt, kad būtų efektinga, merginai trūko tik truputis kosmetikos.

Pasirodymo pabaigoje kolekciją demonstravo vaikai. Pirmoji šešerių metų mergaitė, apsvaiginta savo pūstos suknelės, pradėjo lankstytis. Žiūrovai ėmė juoktis ir aš pažiūrėjau į savo kolegę, iš pradžių jos net nepažinau. Dieve, kaip šypsena puošia veidą! Tik viena šypsena pavertė ją gražuole.

Tą patį vakarą viešbučio lifte aš sutikau šią moterį. Mes susipažinome, ir vakare ji jau sėdėjo pas mane.

– Patiko jums manekenės? – paklausė Ženia.

– Labai. Tiesiog karalienės.

Ji įdėmiai pažiūrėjo į mane ir rimtai pasakė:

– Vieną kartą aš taip pat buvau karalienė. Tiktai ne už mokestį kaip jos. Ir supo mane vieni vyrai. Netikite? – Ir ji iš rankinės ištraukė pluoštą nuotraukų.

Aš nepaėmiau nuotraukų, bet patogiai atsisėdusi pasakiau:

– Pasakokite!

Ženia Aleksejeva iš Murmansko baigė medicinos fakultetą. Ji jau gydytoja ir antrus metus plaukioja žvejybiniame laive.

– Kada aš pirmąkart išplaukiau į jūrą, mama į lagaminą įdėjo puošnią suknelę, aukštakulnius batelius ir pasakė: „Ženočka, moteris neturi užmiršti, kad ji moteris...“ Aš nusijuokiau, bet kad nenuvilčiau mamos, pasiėmiau daiktus.

– Laive aš atrodau kaip jūreivis. Mano rūbai paprasti, grubūs: specialūs darbo rūbai, batai ir ten man visai nereikalingi aukštakulniai ir šukuosenos. Vieną naktį kažkas beldžiasi į mano duris ir sako: „Kapitonas prašo gydytoją į denį.“

Aš apsirengiau ir greitai pakilau į viršų. Kapitonas pasakė: „Ženia, matai štai tą laivą. Tai norvegai. Ten mano pažįstamas kapitonas. Jie jau tryliktą mėnesį jūroje, net prie kranto nepriartėjo. Tu atsistok ant tiltelio, jie nori į moterį pasižiūrėti.“

Aš užlipau ant tiltelio, o kapitonas su norvegų kapitonu kalbasi naudodami signalinį žibintą.

– Ženia, – pasakė jis man. – Jie netiki, kad tu moteris. Apsivilk suknelę. Prašau tavęs labai.

Aš nusileidau į savo kajutę, paėmiau mamos įdėtą suknelę, įjungiau lygintuvą, išlyginau ją, gražiai susišukavau, apsiaviau batelius ir vėl pakilau į viršų.

Nužvelgęs mane maloniu žvilgsniu, kapitonas pasakė:

– Gydytoja Ženia! Atvyko kateris, aš jus išleidžiu pas norvegus į svečius trisdešimčiai minučių.

– Aš viena niekur nevyksiu, – pasakiau aš.

– Nekvailiok. Jie tokie pat jūreiviai kaip ir mes. Viskas bus gerai.

– Aš nusileidau trapu, avėdama savo aukštakulnius batelius, mostelėjo irklai ir štai – aš jau sėdžiu norvegų laivo „Ingeborg“ kajut-kompanijoje. Per tas trisdešimt minučių, per kurias aš persirengiau, jie taip pat pasiruošė. Kajut-kompanijoje degė žvakės, ant baltos kaip sniegas staltiesės buvo patiekti lengvi pusryčiai, švelniai grojo radiola. Užgrojo valsą. Aš supratau, jeigu šoksiu su kiekvienu, tai man nepakaks laiko. Aš atlikau su vienu jūreiviu sukinį ir lyg perdaviau save kitam. Jie suprato mano ketinimus ir išsirikiavo ratu.

Kajut-kompanijos duryse buvo įrengtas veidrodis ir aš pamačiusi save įsivertinau aukščiausiu balu.

Paskui pasigirdo signalas iš mano tralerio – mes pradėjome atsisveikinti. Atsisveikindama aš stengiausi kiekvienam pasakyti ką nors švelnaus. Kažkas ant mano pečių uždėjo skraistę, aš nusileidau trapu. Nuo laivo „Ingeborg“ sklido daina „Pamaskvio vakarai“. Aš net nepastebėjau, kad jie mane fotografavo, o štai visai neseniai mūsų kapitonui atsiuntė šias nuotraukas.

Aš pasižiūrėjau į voko vidų. Taip, iš tikrųjų ji buvo panaši į rusišką karalienę. Atviras mielas veidas, tvarkinga šukuosena su tvirtai surištu kuokštu šviesių plaukų, kukli moteriška suknelė ir – šypsena: linksma ir truputėlį drovoka.

Aš prisiminiau manekenes iš modelių namų – nesiginčysiu, jos buvo ir gražios ir efektingos. Bet jų eisena, pozavimas man nepasirodė natūralūs. O štai gydytoja Ženia iš jūrinio tralerio turėjo įgimtą graciją, moteriškumą ir, svarbiausia, ji buvo natūrali.

– Dabar aš dažnokai žiūrinėju madų žurnalus, – baigė savo pasakojimą Ženia. – Esant progai užsuku į modelių namus – ir pati įsidedu į lagaminą madingą suknelę. Moteris visuomet turi būti moterimi! – ir nusišypsojo.

EN
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
AR APTARIATE MOKYMO(SI) REZULTATUS SU TĖVAIS?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Erasmus+
Reklaminis skydelis
Nordplus
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien812
mod_vvisit_counterVakar1548
mod_vvisit_counterŠią savaitę4693
mod_vvisit_counterŠį mėnesį5862