Nesibelsk į duris, tie laikai nebegrįš,
Tik girdėsis aidai, klasė, juokas, draugai.
Su džiaugsmu išeinam, su liūdesiu paliekam.
Ačiū tau už tai, už viską, ką davei...

Prieš penkerius metus nuskambėjęs abiturientų atsisveikinimo valsas iš Lizdeikos gimnazijos skirtingais gyvenimo takais išbarstė 36 septyniasdešimt pirmos laidos 4C abiturientus. Tai buvo klasė, kurioje susibūrė mokiniai iš skirtingų mokyklų bei klasių. Užsimezgusį artimą ryšį tarp bendraklasių parodė net trys susitikimai, įvykę jau pirmais metais po mokyklos baigimo, kuriuose turėdavau būtinai dalyvauti ir aš – auklėtoja.

Po penkerių metų suorganizavome jubiliejinį susitikimą. Nors atstumai bendraklasius išbarstė po visą Europą, bet jie negalėjo atimti svarbiausio – žmogaus ryšio su žmogumi, tos širdies šilumos, kuri švietė ir šildė, kai jiems buvo po 18 metų. Tai supratau vėl susitikusi savo išdykėlius, šiandien jau subrendusius jaunus žmones. Per šį trumpą laiką visi įgijo specialybes, sukūrė šeimas bei pradėjo kurti savo buitį, suprato, kas yra tikrosios vertybės. Galima būtų pasakoti daug, bet paskutinė daina, kurią pasiūlė pasiklausyti auklėtinis Deividas, išryškina svarbiausią dalyką: mokykla formuoja pamatines vertybes. Džiaugiuosi, kad buvau šių jaunų žmonių mokytoja bei auklėtoja, išleidusi į pasaulį net keturias dideles klases. Perduodu šių mokinių nuoširdžiausius žodžius visiems mokytojams.

Rima Grėbliūnienė