Po alinančių karščių, palijus gaiviam lietučiui, birželio 17 dieną respublikinio projekto „Sveikata visus metus“ komandos nariai, vykdydami iššūkius, išsiruošė į edukacinę kelionę po Tytuvėnų regioninį parką. Aplankėme Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centrą, kopėme į Tytuvėnų apžvalgos bokštą, keliavome Giliaus ežero pažintiniu taku, mokėmės žoliavimo paslapčių, mėgavomės gamtos terapija. Pasirinkome šiuos objektus, kadangi artimiausiu laiku turime įvykdyti iššūkius „Nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“ (E. Šimkūnaitė) bei „Geriausi draugai – grynas oras, šaltas vanduo“.
Šaltas ir gilus Giliaus ežeras, giliausia jo vieta siekia net 23 metrus. Einant rytiniu ežero krantu po kojomis srūva nesuskaičiuojama gausybė šaltinių, todėl rytiniame ežero krante, kur šlaite trykšte trykšta šaltiniai, susiformuoja kabančios pelkės. Iš pažiūros nedidelis ežeras einant aplink dovanoja labai skirtingus vaizdus ir galima stebėti, kaip gamta keičiasi tiesiog akyse. Galima aptikti ir akmenų ružos fragmentų. Gamtos įvairove turtingas pažintinis takas nenustoja stebinti ir pabaigoje, kai jo maršrutas eina per senąjį šilą, kurio amžius skaičiuoja jau trečią šimtmetį. Senajame šile džiaugėmės radę gausybę kerpių, kurios yra švaraus oro indikatoriai.
Gamtos terapija veikia organizmą įvairiapusiškai – reaguoja visas mūsų organizmas: normalizuojasi kraujospūdis, esame daugiau atsipalaidavę ir mūsų imuninė sistema yra efektyvesnė. Buvimas gamtoje teikia galimybę patirti gydančią jos galią ir įveikti daugelį susirgimų, mažina stresą ir jo sukeltus sutrikimus. Siela atgyja grįžtant prie gamtos, prie natūralios gyvos versmės: kvėpuojant gaiviu oru, maudantis švariame natūraliame vandens telkinyje, basomis vaikščiojant žeme, stebint gamtos pokyčius. Keliaudami mėgavomės aromaterapija, vandens, saulės, gryno oro terapija, klausėmės gamtos garsų, prisiminėme senolių išmintį apie šaltinius. Šaltinių švarus vanduo naudotas ne tik maistui gaminti ir troškuliui malšinti, bet ir sveikti radikulitui užklupus, regėjimui nusilpus, skrandžiui ar inkstams streikuojant.
Vos įžengus pro Giliaus ežero pažintinio tako vartus, pasitiko aštrus, bet malonus baltų juodauogių šeivamedžių žiedynų kvapas, tai – vaistiniai augalai, o jų arbata neįprasto skonio. Gausiai baltalksniais, juodalksniais, ožekšniais, šaltekšniais, gudobelėmis ir medžių kamienus apraizgiusiais apyniais apaugusios pakrantės tęsėsi visą kelionę. Mokėmės juos pažinti. Natūraliose drėgnose pievose ir kabančiose pelkėse pats augalų žydėjimas. Palei medinį taką gausiai žydi reti orchidiniai augalai: raudonosios, dėmėtosios ir aukštosios gegūnės – jos įrašytos į Raudonąją knygą. Gelsvus kvapnius žiedus jau skleidžia pelkinės vingiorykštės, siauralapiai vingiriai, gyvatžolės rūgtys, pelkinės ir gelsvalapės usnys. Šalia Šiaurinio pliažo aptikome didelį sąžalyną siauralapio gauromečio. Šio augalo lapai puikiai tinka vietoj atvežtinio arbatmedžio, mes jų paragavom ir įsitikinom, kad juos galima valgyti kaip salotas, tikrai skanu! Stovėdami ant medinio tiltelio gerėjomės vandens lelijomis, geltonžiedėmis lugnėmis, eidami taku aptikome trilapių puplaiškių. Šie augalai netinka kasdienei arbatai, nes yra labai kartūs, bet puikiai gydo daugelį ligų. Bet kvapnių pelkinių mėtų po saujelę nusiskynėm, tiks vakaro arbatai.
Paskutinis lankytas objektas – Tytuvėnų apžvalgos bokštas. Jis yra Tytuvėnų regioniniame parke ant Kokmaniškės (Majako) kalno, kurio aukštis siekia 162,4 m virš jūros lygio. Užlipus į kalną bei įkopus į bokštą atsiveria įspūdingas Tytuvėnų apylinkių kraštovaizdis: matosi Pašakarnio tvenkinys, dvaro parkas, Gomertos kraštovaizdžio draustinio miškai, o gerai įsižiūrėjus, matosi ir Šiluvos bažnyčia. Pilni įspūdžių, emociškai pailsėję, įgiję žinių apie vaistažolių atpažinimą, rinkimą, gydomąsias jų savybes, grįžome namo. Supratome, kad gamtos lobiai yra čia pat šalia mūsų, tik reikia jais pasinaudoti.
Biologijos mokytojos Lionė Semeniukienė, Asta Šmukštienė