Get Adobe Flash player

vaigantas„Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“ – teigė lietuvių prozininkas, publicistas, literatūros kritikas Juozas Tumas-Vaižgantas. Rašytojas gimė 1869 m. rugsėjo 20 dieną Malaišių kaime netoli Svėdasų ūkininko šeimoje. Tėvai buvo jau pagyvenę žmonės, susilaukę būrio vaikų. Motina jaunėliui Juozui, gimusiam „12 val., per pačią sumą“, parinko kunigo kelią, todėl seserys ji vadino „mūsų kunigėlis“, o kaimo vaikai erzindavę: „Tumo kunigėlis.“ Vėliau rašytojas prisiminimuose parašys tokias eilutes apie gimtąjį kaimą: „...nė žymelės, kur buvo graži ir turtinga Tumų sodyba, kur stovėjo daug trobesių, augo sodas ir medžiai, kur kluonas ir du šuliniu. Tai labai skauda atminus; lyg tau kas būtų praeitį išrovęs. Atminimui beliko tai, ko sugriauti negalima – gamtos paminklai, aprašytieji „Pragiedruliuose“. 1881 m. su pagyrimu baigęs Kunigiškių dviklasę mokyklą, J.Tumas-Vaižgantas įstojo į Dinaburgo (Daugpilis) realinę gimnaziją. Čia jis pradėjo domėtis lietuvių tautinio atgimimo idėjomis, raštais, spausdinamais „Aušroje“, pats pradėjo rašyti eiles, prozą, todėl vis dažniau ėmė galvoti apie studijas Peterburge, manė stoti į Veterinarijos institutą, tačiau tėvai sūnui buvo numatę kitą kelią. J.Tumas-Vaižgantas kurį laiką atidėliojo, dvejojo, sprendė, kur mokytis, tačiau pablogėjusi sveikata, noras tarnauti Lietuvai bei nenoras įskaudinti tėvus paskatino jį 1888 m. pasirinkti studijas Kauno kunigų seminarijoje. Taip rašytojas visam laikui tapo dvasininku, visam laikui atsisveikino su Dinaburgu, kuriame, kaip rašė atsiminimuose, praleido gražiausius metus. „Ar aš paklydau savo gyvenimo kelyje, nesisakysiu...“, – mėgo vėliau pajuokauti Vaižgantas. Impulsyvus J. Tumo-Vaižganto charakteris seminarijoje pajuto emocinį suvaržymą, be to, rašytojas nemokėjo lenkų ir lotynų kalbų, prastai sekėsi teologija, geriau tik lietuvių kalba. Jau studijuodamas seminarijoje J.Tumas-Vaižgantas suartėjo su kunigais, dalyvavusiais lietuvių tautiniame judėjime, talkininkavo rengiant programą laikraščiui „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, skelbė jame publicistinius rašinius, kurie neturėjo platesnio publicistinio užmojo, o daugiau informavo skaitytojus apie caro administracijos daromas skriaudas lietuviams.

Kiekvienas rašytojas savaip ateina į literatūrą. Vaižgantui ateiti į literatūrą padėjo publicistika, plati visuomeninė ir kultūrinė veikla. Kaip žmogų-kūrėją Vaižgantą taikliai apibūdino rašytojas B. Sruoga: „Universalus Vaižgantas kaip Viešpaties diena.“ Jo energija, optimizmas ir tolerancija pelnė neprilygstamą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Baigęs seminariją, 1893 m. J.Tumas-Vaižgantas buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją, tačiau 1895 m. buvo perkeltas į Mosėdį, nes nesutarė su kunigais. Čia aktyviai pradėjo dalyvauti visuomeninėje ir patriotinėje veikloje, vadovavo laikraščių „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“ leidimui, kuriuose buvo plačiai svarstomi kultūros bei literatūros klausimai, juose bendradarbiavo J. Basanavičius, V. Pietaris, Šatrijos Ragana ir kiti to meto inteligentai. Rašytoją nuolat sekė žandarai, šmeižė sulenkėję kunigai, o vyskupas mėtė iš vieno užkampio į kitą. 1898 m. rašytojas perkeliamas vikaru į Kulius, kuriuose išbuvo tik vienuolika mėnesių, bet ir čia, apskųstas už litvomaniją, 1901 metais vėl perkeliamas į Micaičius prie Kuršėnų. Tai buvo atokus užkampis, kuriame nebebuvo nė bažnyčios, vien koplytėlė, o klebonija – tikra lūšna. Bet optimistas J.Tumas-Vaižgantas nepuolė į neviltį, o ieškojo bendraminčių. Netrukus ir vėl lenkomanai kunigai jį įskundė vyskupui dėl kanonų nesilaikymo bei rašytojo išversto Katekizmo, nes šis išmetė kai kuriuos įsigalėjusius lenkiškus barbarizmus. Praėjus tik 10 mėnesių nuo įsikūrimo Micaičiuose, rašytojas buvo iškeltas į Vadaktėlius – dar didesnį užkampį, nes jame gyveno vos 23 nepasiturintys ūkininkai. Tuo metu rašytojas net planavo išsikelti iš Žemaičių vyskupijos į Rygą ar Petrapilį, tik poetas Maironis atkalbėjo: ir ten geriau nebūsią; čia, Lietuvoje, bent su savaisiais žmonėmis galįs dirbti. Vadaktėliuose kunigas aktyviai dalyvavo knygnešių draugijos veikloje, rinko aukas lietuviškiems leidiniams, juos slėpdavo, ieškojo bendraminčių, ilgėjosi Lietuvai naudingos veiklos, tad greitai susipažino su Ustronės vienkiemyje gyvenančia Vidugirių šeima, kurių sodyboje Vaižgantas susitikdavo su knygnešiais J. Bieliniu, K. Ūdru. Iš Vadaktėlių į už maždaug porą kilometrų nuo jų nutolusią Ustronę Vaižgantas dažnai ateidavo iš savo klebonijos tiesiai per laukus. Kunigui patiko gamta, Vadakties upelis, ūkininko svirnas su balkonu. Šeimininko pasiprašydavo, kad jam leistų ilgėliau pabūti. Taip svirnas tapo Vaižganto kūrybos vieta. Pasakojama, kad kūrybinio įkvėpimo pagautas kartais čia likdavo ir nakvoti. Jo rašytojo karjera prasidėjo labai netyčia. Sėdėdamas Ustronės svirnelio antrame aukšte panoro aprašyti tėvelių buitį, įvairias šventes. Taip sukūrė „Aukštaitiškus vaizdelius“, kurie įdėti į knygą „Pragiedruliai“. Jo energija, optimizmas ir tolerancija pelnė neprilygstamą populiarumą, tačiau Vyskupas rengėsi J.Tumą-Vaižgantą iškelti ir iš Vadaktėlių, bet laukė, kad vyskupijos konsistorija išspręstų skundą. Teismui reikalaujant, kunigas teisinosi ne tik žodžiu, bet ir raštu, karštai gindamas lietuvių tautinį atgimimą ir atmesdamas tariamus nusižengimus bažnytiniams kanonams. Konsistorija Tumą išteisino, vis dėlto ryžosi užgniaužti jo tautinę veiklą. Buvo nuspręsta, kad J. Tumas-Vaižgantas turįs neįsitraukti į veiklą, kuri svetima dvasininko pašaukimui. Jam buvo uždrausta siųsti į žurnalus ir laikraščius straipsnius ir išvažiuoti iš gyvenamosios vietos be leidimo. Kaip teisto, vyskupo sprendimu, nutarta kunigo niekada nepakelti klebonu. Tuo laiku savo artimam bičiuliui, Dvasinės Petrapilio Akademijos profesoriui kun. A. Dambrauskui rašytojas rašė: „Aš tiesiog trokštu. Kad galėčiau prieš ką išsirėkti, grubijoniškai užprotestuoti, rodos, būtų lengviau.” Kunigaudamas Vadaktėliuose, J. Tumas-Vaižgantas sužinojo apie spaudos draudimo panaikinimą 1904 m. gegužės 4-ąją. Tai buvo didelis laisvės pragiedrulis, dėl kurio rašytojas uoliai kovojo, nes jis suvokė, kad nuo šiol bus galima laisviau dirbti kultūrinį darbą – šviesti tautą. J. Tumas-Vaižgantas kaip krikščionių demokratų atstovas dalyvavo 1905 metų Vilniaus seime, paruošė šios partijos programą. Grįžęs į Vadaktėlius, rašytojas bandė vykdyti seimo nutarimus: kūrė valsčiaus savivaldybę, kvietė valstiečių susirinkimus, bandė įkurti „Penktųjų teismą“ bei pašalpos draugiją. Visa ši veikla, žinoma, nepatiko nei caro valdžiai, nei dvasinei vyresnybei. Vyskupas, informuotas apie J. Tumo-Vaižganto veiklą, 1905 metų pabaigoje jį perkėlė į Sidabravą Radviliškio rajone. Švč. Trejybės bažnyčios kuratas, Šeduvos parapijos kunigas filialistas Sidabrave iškart ėmėsi lietuvybės gaivinimo, tuo sukeldamas lenkiškos pakraipos katalikų pasipiktinimą, norėjo čia pastatyti senelių namus. Praūžus tų pačių metų revoliucijai, caro valdžia ėmė ieškoti kaltininkų, todėl prasidėjo tardymai. J. Tumas-Vaižgantas buvo apkaltintas sukėlęs revoliuciją ir carinė valdžia pareikalavo, kad vyskupas iškeltų rašytoją iš Sidabravo, kuriame jis praleido tik tris mėnesius. 1906 metų pradžioje jis buvo iškeltas į Pamiltuvio Stakius netoli Raseinių. Mituvos upeliuko grožis gydė rašytojo nuoskaudas, be to, parapijiečiai buvo žemaičiai, tad čia lietuvybės idėja buvo gyva. Kunigas taip pat ėmėsi ekonominės veiklos: nusausino klebonijos ūkio laukus, tręšė žemę.

1907 metų pradžioje J. Tumas-Vaižgantas atvyko Į Vilnių ir ėmė redaguoti laikraščius „Vilniaus žinios“, „Viltis“, rašė publicistinius straipsnius, recenzavo knygas, įstojo į Lietuvos mokslo draugiją, pasinėrė į teatrinį gyvenimą, dailės draugijos veiklą. 1911 m. J.Tumas buvo paskirtas Laižuvos klebonu. Bet vos tik apsigyvenęs, jis trims mėnesiams išvyko į Ameriką, lankėsi Estijoje, važinėjo su paskaitomis po Lietuvą.1914 m. J.Tumas buvo atleistas iš Laižuvos klebono pareigų, išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. 1915 m. J.Tumas buvo pakviestas į Petrapilį – į centrinį lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Petrapilyje įsijungė ir į politinę veiklą: įkūrė Tautos Pažangos partiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme. 1918 m. Vaižgantas grįžo į Lietuvą. Vilniuje įsijungė į Lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo „Lietuvos aidą“, leido laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“.

1920 m. kovo mėnesį Vaižgantas persikėlė į Kauną, kuriame buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, kuriuo išbuvo iki 1932 m. J. Tumas redagavo įvairius laikraščius ir žurnalus, dalyvavo Seimo rinkimuose, gindamas Tautos pažangos partijos programą, aktyviai įsitraukė į kultūros veiklą, tapo net dvidešimt trijų draugijų bei komitetų pirmininku, vicepirmininku, iždininku. „To vardo man neteko maiše laikyti: jei kam reikalinga, prašom“, – sakė rašytojas. Net mėgo pajuokauti, kad be jo Lietuvoje nėra įvykęs joks susirinkimas ir joks skandalas. Rašytoją buvo galima sutikti Kauno senamiesčio gatvelėse ar Rotušės aikštėje. „Popietę, šiltą dieną, galėdavai jį matyti nusiavusį batus, persimetusį juos per petį, basą žingsniuojantį Linksmalkalnyje anapus Nemuno“, – prisimena A. Venclova. Taigi J. Tumas buvo vienas populiariausių žmonių ano meto Kaune. Vaižgantas noriai skaitydavo paskaitas, dalyvaudavo literatūros vakaruose bei įvairiuose žmonių susibūrimuose, buvo visų menų rėmėjas bei mėgėjas, rašė recenzijas, rūpinosi M. K. Čiurlionio galerijos įkūrimu. Didžiausia rašytojo aistra tapo teatras. „Aktoriai įprato, kad rašytojas sėdi pirmoje eilėje, kartais iš salės net replikas laido“. Aktyviai J. Tumas dalyvavo literatūros kritikoje, anotavo bei recenzavo daugelį pasirodančių leidinių. Autobiografijoje pats pažymėjo, kad iki 1922 m. recenzavęs „bent du šimtus knygų ir šiaip jau leidinių“. Dirbti Kauno universitete J. Tumą pakvietė rašytojas V. Krėvė-Mickevičius. Įžanginę paskaitą J.Tumas skaitė 1922 m. spalio 1 dieną, nors neturėjo jokio mokslo laipsnio, vardo ar aukštojo mokslo filologinio išsilavinimo. Tačiau per ketvirtį amžiaus domėdamasis lietuvių literatūra, jis sukaupė daug faktų bei dokumentų, įgijo literatūrinio darbo patyrimą, pagaliau pats buvo gyvas literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo liudininkas. Seminarams bei paskaitoms reikėjo dokumentų, archyvinių šaltinių, todėl J. Tumas susirūpino rankraštynu. Jo iniciatyva 1923 m. įsteigtas Kultūros muziejus, vėliau pavadintas Humanitarinių mokslų fakulteto muziejumi, kuriame buvo kaupiami rašytojų raštai ir privati lietuvių veikėjų korespondencija, žymesniųjų veikalų originalai ir fotografijos. Energingasis J. Tumas plačiai reiškėsi ir viešame universiteto gyvenime, noriai bendravo su studentais, dalyvavo vakaruose, literatūriniuose teismuose. Literatūros ir kritikos žurnale ,,Skaitymai“ 1921 m. paskelbė apysaką „Dėdės ir dėdienės“. 1929 m. J.Tumui suteiktas garbės daktaro laipsnis. Baigus dėstytojauti išėjo apysaka „Išgama“ ir romanas „Šeimos vėžiai“, 1930 ir 1932 m. – apysakos „Nebylys“ ir „Žemaičių Robinzonas“. Universitete prabėgo produktyviausi J. Tumo gyvenimo metai: „Tie metai, kuriais man teko darbuotis universitete docentaujant, – sakė Vaižgantas, – yra vieni iš maloniausių mano gyvenime ir man paliko gražiausių atsiminimų“. Pasitikdamas savo šešiasdešimtmetį, J. Tumas pasiekė populiarumo ir produktyvumo viršūnę. Rašytojas tvirtino: „Galva pilna kūrybinių sumanymų, stalas užverstas popieriais, visos dienos užpildytos darbais.“

Deja, J.Tumui-Vaižgantui nepavyko realizuoti visų savo minčių ir sumanymų. Rašytojas mirė 1933 m. balandžio 29 d., sulaukęs šešiasdešimt ketverių metų. Palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje, bet jo kapas potvynio nuniokotoje šventovėje iki šiol nėra surastas. Tumas-Vaižgantas tapo mylimiausiu savo meto žmogumi, nes pasižymėjo tolerancija ir palankumu: „Man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai“. Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai: „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau – jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui.“ Įsimintini Vaižganto žodžiai, parašyti 1931 m. vasario 19 d. laiške Klimams į Paryžių: „O būti norisi, nors ir numirus. Aš visomis pajėgomis protestuoju prieš nebūtį. Aš – būsiu...“

Lizdeikos gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Gitana Abromikienė, Laima Verbickienė

 

Naudota literatūra:

  1. 1.J.Tumas-Vaižgantas. Laiškai Klimams. Vilnius, 1999.
  2. 2.Vaižgantas. Literatūriniai portretai. Vilnius, 1998.
  3. 3.Lietuvių literatūros istorija. XX amžiaus pirmoji pusė. Vilnius, 2010.
EN
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
AR APTARIATE MOKYMO(SI) REZULTATUS SU TĖVAIS?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Erasmus+
Reklaminis skydelis
Nordplus
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien1391
mod_vvisit_counterVakar1228
mod_vvisit_counterŠią savaitę5629
mod_vvisit_counterŠį mėnesį15003