Paukštiškai kirminiškas skrydis arba kitokio lipimas iš statinės

Jau ištisą savaitę popiet eidama namo pajuntu, kaip kaskart pasityčiojančiai nepatogiai plyšta mano kairiosios kojos pėdkelnė ties didžiuoju pirštu. Erzinančiai nemalonus pojūtis. Visiškai ne laiku...ir kodėl kairiosios? Bandau pateisinti tos nelemtos properšos atsiradimą, išėjus iš mokyklos erdvės bei stengiantis atgauti dvasinę pusiausvyrą... Su trečiokais kalbėjome apie A. Baranausko ,,Anykščių šilelio“ lietuvio ir miško darną, lemiančią būties džiaugsmą.Su abiturientais diskutavome apie J. Vaičiūnaitės lyrinį subjektą, ieškantį dvasios atgaivos meno, gamtos pasaulyje, prisiminimų erdvėje, tačiau gniuždomą tikrovės. Su antrokais klaidžiojome nesunaikinamuose leksikos klaidų sąvartynuose.... Tai kas čia ne taip? Kairysis smegenų pusrutulis įgalina loginį mąstymą ir padeda skaidyti bei analizuoti gaunamą informaciją. Tiesa, kairysis pusrutulis valdo dešinę ranką, koją ir t.t., o dešinysis - kairiąją žmogaus kūno pusę.

Tai štai kur, anot žiaurių lietuvių, katė pakasta. Štai kodėl neplyšta dešiniosios kojos pėdkelnė. Maniau, kad su vaizduote viskas lyg ir tvarkoje, juk pasaulis dažnai atsiveria per įvairiausius kontekstus, nekalbinio bendravimo gijų daugiau nei kalbinių....

Jaučiuosi vis dar kitokia, nors jau ir nebederėtų, jau reikėtų kišti galvą į statinę... Bet mano mokinė skatina iššokti iš statinės. Kristina, iššokti iš statinės turbūt lengviau, nei vėl į ją įlįsti. Statinė turi dugną, o jis nėra malonus, ten išsikeroję slidūs glitėsiai. Kai kojos juos paliečia, vadinasi, visko jau per akis. Sunku pramušti statinės dugną, reikia be galo daug vidinės energijos, lengviau jau iššokti ir įsivaizduoti, kad tau pavyko pasikeisti ar kažką pakeisti.

Šiai situacijai nusakyti tiktų R. Bacho istorija apie Džonataną Livingstoną Žuvėdrą, kuris veržiasi į laisvę, nepaklūsta nusistovėjusioms žuvėdrų visuomenės gyvenimo taisyklėms. Džonatanas peržengia įprastas ribas, jam nerūpi maistas, jis sulysęs diena iš dienos mokosi aukštojo skraidymo meno. Jam sunku būti tokiam pat kaip ir kitos būriui priklausančios žuvėdros. Šie troškimai slypi ir mumyse, bet juos prislegia kasdienybė. Ši istorija jau virtusi klasika, pabandykime į šią situaciją pažvelgti moderniau.

Galime prisijaukinti rašančio dailininko M. Jonučio Kirminą paukštį. Istorija tokia- buvo žemė ir buvo dangus. Žemėje gyveno kirminas. Jis augo galvodamas tik apie valgį. Augdamas ir drąsėdamas vieną naktį iššliaužė į žemės paviršių. Po tos nakties kirminas galvojo jau ne tik apie valgį, bet ir apie žvaigždes. Kartą išlindo apsidairyti dieną, vos neapako nuo šviesos ir spalvų. Nuo tada kirminas laukdavo ryto. Labiausiai kirminas žavėjosi paukščiais, nes jie mokėjo skraidyti. ,,Aš noriu skraidyti“,- vieną kartą pasakė kirminas ir apsidairė, ar kas nepastebėjo, ar neišgirdo. ,,Kvailys“,- sakė kiti kirminai, ir jie jautėsi teisūs. Vieną saulėtą dieną žiūrėdamas į skrendantį paukštį kirminas pamatė, kad tas visu greičiu suka jo link pražiojęs snapą ir vis artėja. Kirminas nebėgo nuo paukščio, o paukštis nustebęs tokiu kirmino poelgiu nepadarė, ką turėjo padaryti, t.y. neprarijo jo, o pradėjo kalbėtis. Ir kirminas tapo jo mokiniu, taip pat ir draugu. Kirminas lyg sapne pajuto plunksnas šen ir ten dygstant. Kirminas paprašė paukščio išmokyti jį skristi. Paukštis energingai ėmėsi mokytojo darbo. Kirmino sparnai kasdien vis stiprėjo, jis džiaugsmingai skraidė savo širdyje, kol vieną rytą pats to nesitikėdamas pakilo nuo žemės....ir tuoj pat tėškėsi žemėn, bet saldus buvo tas skausmas. Paukštis prieš save regėjo ne kirminą, o tikrą paukštį. Paukščiui nebebuvo įdomu, jis nusivylė draugyste....Spėkite, kodėl? Nors kirminas paukštis jį pakvietė jį skristi kartu, paukštis paukštis atsakė: ,,Eik tu šikti“. Nuo tos dienos jie nebebuvo draugai. Kirminas paukštis daug treniravosi, kol pagaliau suprato, kad apie save galvoja ne kaip apie kirminą. Jis jau buvo paukštis...

Gamtoje, kaip ir gyvenime, reikia paukščių, reikia ir kirminų. Spėkite, kas atsitiko rudenį su paukščiu kirminu? Paukštis neturėjo paukštiško instinkto, o kirminiško neprisiminė. Liko laukti žiemos, bet jokių svajonių nebepuoselėjo. Sniegui pasnigus nusidraskė plunksnas ir įsirausė į žemę. Į dangų jis nebegrįžo...

Nepakeliama būties lengvybė kartais prislegia, bet reikia apsispręsti-lengva, nes sunku... ir taip visą gyvenimą. Išlipame iš statinės ir vėl lipame atgal...Svarbiausia neprarasti vilties būti kitokiam, nors ir trumpam, kol šilta, ramu, patogu.... Kristina, skraidyk neprarasdama tos dovanos, nes iš naujo skraidyti tyčia ar netyčia išmokti nebepavyksta, dangaus skonis, pasirodo, tik gyvenimo gurmanams, nors žemės skonis iki gyvo kaulo įgrisęs.

Kristina, esi šauni mokinė, žinau, kad ir Tau kažkada plyš kairiosios kojos pėdkelnė ties didžiuoju pirštu. Žinai kodėl? Todėl, kad mes kartais skrendam ir visada skrisim... Kartais tai atrodo taip paprasta, kai žemėje išbarstome nereikalingą balastą- abejingumą, vienas kito nesupratimą, neįsiklausymą... Tuomet iškylame iš statinės ir gebame nors mintimis, dar svajonėmis pakilti iki dangaus...                  

G. Abromikienė