Get Adobe Flash player

Lizdeikos gimnazijos trečiokės, pakvietusios į draugiją pirmokes, pėstute keliavo po Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį.

20200621_1 20200621_2 20200621_3 20200621_4 20200621_5 20200621_6 20200621_7 20200621_8

Žygis pradėtas nuo ypatingo Radviliškio krašte kaimo – Kleboniškių, kur yra kaimo buities istorinių dalykų paroda, pradėta kurti Egidijaus Prascevičiaus, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriaus, rūpesčiu nuo 1989 metų. Dabar čia matome autentišką senojo gatvinio-rėžinio kaimo vaizdą: dūminę ir su kaminais gryčias, aptvertas įvairiomis tvoromis, papuoštas lietuviškais gėlių darželiais, pelargonijomis ant palangių; klėtis, pilnas įvairiausių senovinių rakandų (muštokių, pundulių, siekų, bezmėnų, ąsočių ir daugybę kitų daiktų); kalvę su visais įrengimais ir įrankiais, oblių kolekcija ir medžio apdirbimo įrankiais; klojimą, kur eksponuojama vidaus degimo variklių (motorų) kolekcija bei įvairi žemės ūkio technika, pirtį, kurioje galima maudytis, kitų statinių, eksponatų, daug metų rinktų minėto muziejaus direktoriaus, jo pagalbininkų, muziejaus darbuotojų. Pažinti senąją lietuvių buitį padėjo Kleboniškių skyriaus vedėja Genovaitė Prascevičienė. Galima buvo pasukti girnas, palaikyti rankose spragilą, dalgį, pamatyti gryčioje prie lovos pakabintą lopšį – žygio dalyvėms atgijo šiemet skaitytų J.Biliūno „Liūdnos pasakos“, J.Tumo-Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ vaizdai. Patirtinis mokymasis paveikiai diegė ir žinias apie baudžiavą – Lietuvos istorijos XIX amžiaus situaciją, nes kaimo buities muziejuje daugiausiai pastatų, įrenginių būtent iš to laikotarpio. Vaikštinėdamos nuo vieno pastato prie kito žygeivės juto ypatingą Kleboniškių kaimo erdvės energiją, gerumą, džiugesį.

Besigrožėdamos vingiuojančia slėniu Daugyvene, perėję gluosniais apaugusį tiltą, gimnazistės kopė į I–III mūsų eros amžių menantį Kleboniškių piliakalnį, kur, archeologų nuomone, stovėjusi senovės lietuvių šventykla. Čia kiekviena asmeniškai pajuto tai, apie ką istorijos vadovėlyje buvo skaitę septintoje–aštuntoje pagrindinės mokyklos klasėje – susipažino su Lietuvos istorija nuo seniausių laikų. Aplink piliakalnį išsidėstęs, anot vyriausiojo muziejaus fondų saugotojo Sigito Senulio, II–III mūsų eros amžiaus pilkapynas – vienuolika pilkapių. Per žolynus jų neįžvelgta, kitą kartą reikia atidžiau stebėti artimiausią lankytino objekto aplinką, ypač tai svarbu Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje, nes jame nedideliame plote greta daug nekilnojamųjų kultūros vertybių.

Kitas įdomus objektas, paslėpęs merginas nuo karštos saulės, – vienas ilgiausiai veikusių vėjo malūnų, kuriame galima pamatyti autentiškus veikiančius mechanizmus. Jis statytas XIX a. pabaigoje, medinis, aštuonkampis, trijų aukštų, su kepure – olandiško tipo. Malūno kepurė judinama – sparnai atsukami prieš vėją. Muziejaus darbuotoja pasakojo, kad grandine maišai būdavo užtraukiami į trečiąjį aukštą, grūdai supilami į dėžes, iš jų byrėdavo ant girnų, kurios yra antrame aukšte. Malūnininkas nedidele srove leisdavo grūdus į girnas ir malūnas pradėdavo malti. Kartu keliavusi mokytoja Laima Verbickienė priminė skaitytą Kazio Borutos „Baltaragio malūną“ – padūkėlę Jurgą, Baltaragį, Pinčiuką. Kleboniškių vėjo malūnas atgijo, vėl paleistas malti miltus 1998 metais, o kapitaliai restauruotas 2011-aisiais.

Keliu Pakalniškiai – Rozalimas grupė patraukė link Raginėnų piliakalnio (Raganų kalno). Tai vienas įspūdingiausių piliakalnių su gyvenviete Šiaurės Lietuvoje, daugelis vyresnių radviliškiečių jį žino. Malonu buvo kopti naujais patogiais laiptukais, užkopus grožėtis Daugyvenės kultūros istorijos-archeologijos draustinio panorama. Iš aukštai matyti kiti svarbūs Raginėnų archeologinio komplekso objektai: pilkapynas, mitologiniai akmenys. Arčiausiai kalno, paėjus 100 metrų į pietus nuo piliakalnio, galima rasti II–V amžiaus pilkapyną. Objektų visuma rodo buvus aukštą Šiaurės Lietuvos gyventojų materialinę kultūrą, gebėjimą statyti gynybinius įrenginius.

Senasis kelias Raginėnai–Burbiškis per Daugyvenės upės tiltą (jau betoninį, ne medinį kaip Kleboniškių) pamiške vedė tiesiai į Burbiškio dvarą. Pakeliui gimnazistės turėjo rasti Daukonių mitoliginį akmenį, bet pražiūrėjo – užstojo vešli, aukšta žolė.

Atkeliavę į Burbiškio dvarą jos, besiklausydamos įdomaus gido Sigito Senulio pasakojimo, vaikštinėjo, susipažino su romantišku dvaro parku, parke stovinčiais retais Lietuvoje paminklais, altana (lengvu vasariniu pastatėliu parke), kitais statiniais, perėjo tiltelius. Gyvoji istorija atsivėrė gimnazistėms besigrožint centriniu dvaro rūmu: veranda, svetaine, šeimininko darbo kabinetu. Tai tiesioginė pažintis su Lietuvos dvarų kultūra – atgijo per literatūros pamokas aptartas Šatrijos Raganos kūrinys „Sename dvare“. Kaip rašytojos pasakojimo dvaras skleidė rašto, kultūros šviesą, taip ir paskutinysis Burbiškio dvaro savininkas Mykolas Baženskis puoselėjo meną, kultūrą, pasakojo gidas Sigitas Senulis. Dvare vakarais buvo skaitoma poezija, muzikuojama. XX amžiaus I pusėje čia lankydavosi iškilios Lietuvos kultūros asmenybės: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, kiti. Įspūdį sustiprino apžiūrėta šiuo metu dvare veikianti (iki rugsėjo 26 dienos) mados žinovo Aleksandro Vasiljevo fondo 1840–1914 metų dvarininkų rūbų, meno dirbinių kolekcija. Burbiškio dvaras, menantis XVII amžiaus pabaigą, lankytojams perteikia pakankamai tikslų praeities vaizdą, XX a. pradžios dvarininkų gyvenimo atmosferą, supažindina su dvarų kultūros tradicijomis. Neįtikėtina, kad sovietmečiu dvaro pastate veikė veislinių kiaulių ferma.

Kad šiandien galime gilintis, gyvai patirti Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki XX amžiaus I pusės, turime būti dėkingi Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriui Egidijui Prascevičiui, kuris jau 1981 metais suprato, kokių vertybių turtinga Radviliškio krašto žemė. Tuomet jis pradėjo organizuoti talkas Burbiškio dvaro kompleksui atstatyti, inicijavo Kleboniškių kaimo buities ekspozicijos kūrimą. Šie objektai su Raginėnų archeologijos paminklų kompleksu ir sudaro Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį. Džiugu, jog šiandien didelio ilgamečio darbo vaisiais gali naudotis visuomenė, pirmiausiai susipažįstantys su Lietuvos kultūros paveldu mokiniai.

Radviliškio Lizdeikos gimnazijos mokytoja Alvydė Panova

Patyčių dėžutė
Reklaminis skydelis
EN
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
Ką pirmiausia reikėtų daryti, kad gerėtų Tavo mokymosi pasiekimai?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Nordplus
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien468
mod_vvisit_counterVakar880
mod_vvisit_counterŠią savaitę2718
mod_vvisit_counterŠį mėnesį8930