2012-01-30 Nežinia, kas tikrieji jo išradėjai. Gal kinai, dar ikikrikščioniškąjame laikotarpyje, o gal romėnai – pirmajame mūsų eros amžiuje. Keistas ir paslaptingas kiekvienų namų apyvokos daiktas.
Didžiuliai veidrodžiai atrodo kaip langai į atvirkščią pasaulį. Veidrodžiai paslepia posūkius, veidrodžiai sukuria koridorių antrininką. Du vienas prieš kitą pastatyti veidrodžiai kuria į begalybę nueinančius, niekur nesibaigiančius pasaulius.  Veidrodžiai baugina. Nejauku prietemoje pasilikti vienam veidrodžių apsuptyje. Tarsi veidrodžiai būtų gyvi daiktai, nebylūs liudininkai, tyliai traukiantys į save vaizdus, įspūdžius. Veidrodžiai naudojami burtams, magijai.
Apsipratome su veidrodžiais. Pavertėme juos paprastais daiktais. Jie lydi mus visą gyvenimą. Tačiau reikia daug laiko, kol mažas vaikas supranta: ,,Tai, kas ten atsispindi, esu AŠ“.   
O kiek laiko turi prabėgti, kad prieš veidrodį sustotum ne plaukus susišukuoti, grimasą parodyti, pasisukioti su nauju rūbu ..., o nutvieskus minčiai: ,,KAS AŠ ESU? Kokį mane mato kiti? Ar esama ryšio tarp mano išvaizdos ir to, kuo aš jaučiuosi esąs?“
Išnaudokime veidrodžius kaip instrumentus save pažinti?

Ina Bajarauskaitė