Europos Parlamento nario prof. Liudo Mažylio organizuotas eilėraščių ir esė konkursas „Švenčiu Lietuvą“
Lietuva. Geltona, žalia, raudona. Žodžiai tik trys, o reikšmė – didžiulė. Esu laiminga, kad kiekvieną rytą, pažvelgusi pro langą, galiu matyti savo gimtinės saulę. Ji čia šilčiausia ir nesvarbu – tai vasaros ar žvarbios žiemos rytas, ji savo švelniais spinduliais kutendama skruostus kelia mane naujos dienos sutikti. Išėjusi į lauką giliai įkvepiu – oras čia toks gaivus. Tie senieji ąžuolai, beržai ir eglės, mūsų Tėvynės gilią praeitį menantys miškai – mano vaizduotė piešia patį gražiausią ir brangiausią paveikslą. Jaučiuosi tokia laisva. Tačiau, kad visiems čia išties būtų gera, ramu, kad būtume laisvi, kad būtume tokie, kokie esame dabar, reikėjo skaudžiausio – raudoną vėliavos spalvą simbolizuojančio – kraujo. Saulės mūšis, Žalgirio mūšis, Sausio 13-oji – tai įvykiai, kurių vertę žino kiekvienas lietuvis. Vartau istorijos vadovėlio puslapius, užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti kiek drąsos, pasiaukojimo ir meilės kiekvieno, kovojusio už mūsų Lietuvą, širdyje. Vien tik galvojant darosi sunku kvėpuoti, kažkas suspaudžia širdį. Norėtųsi paklausti: „O ką galvojot Jūs?“
Paklausiu ir savęs: o kokią Lietuvą šiandieną aš kuriu? Kiekvienos dienos pabaigoje pagalvoju, kokią dovaną šiandieną Lietuvai padovanojau. Dauguma iš mūsų mąsto: „nuo manęs vieno niekas čia nepasikeis“. Nesutinku. Gal kam nors reikia tik padrąsinimo? Pokytis gali įvykti tik tada, kai visi būsime vieningi, juk ne veltui mūsų nuostabiajame himne, kurį sukūrė V. Kudirka, skamba žodžiai: Vardan tos Lietuvos vienybė težydi! O kad dažniau nešiotume šiuos žodžius širdyse ir paverstume juos realybe! Būtume tolerantiški, pakantesni vienas kitam, padrąsintume ir palaikytume vieni kitus. Džiaugiuosi, kad esame laisvi ir galime laisvai reikšti savo nuomonę. Galime pritarti arba nepritarti įvairiems sprendimams, bet visa tai juk galima daryti ramiai, nepuolant vieniems kitų. Būkime pavyzdžiu sau ir kitiems!
Visada, kai kam nors reikia menkiausios pagalbos, nedelsdama tiesiu ranką. Tiesiu ranką žmogui, gyvūnui, mažam ir dideliam. Aš, kaip atsakinga pilietė, stengiuosi, kad mano šalis nebūtų apsunkusi nuo šiukšlių. Pamačiusi šiukšlę gatvėje, jos nepaspiriu, pakeliu ir išmetu, nes aplinka, kurioje gyvename, man rūpi. Aš noriu, kad gyvūnai galėtų klaidžioti po žaliuojančius miškus, kad paukščiai grįžtų į savo lizdus. Džiaugiuosi kiekviena diena. Į mokyklą ir iš jos dažniausiai keliauju pėsčiomis. Eidama gatve stengiuosi nusišypsoti praeiviui ir palinkėti jam geros dienos. Juk taip gera skleisti pozityvią energiją ir ja užkrėsti kitus. Sako, dabar pilka ir niūru, lietūs dažnai lyja, priimkime tą lietų kaip atgaivą, nuplaunančią pilką spalvą, o patys būkim vilties, gerumo, šviesumo kupina saule, kuri „…tamsumas prašalina“.
Esu be galo laiminga, galėdama lankyti muzikos mokyklą. Muzika man suteikia sparnus. Galiu ne tik dainuoti lietuviškas dainas, galiu groti jausmingus ir jautrius kūrinius, kurie parašyti lietuvių kompozitorių, o koks jaudinantis ir neapsakomas jausmas garsinti Lietuvos vardą ir už jos ribų. Jaudulys susipina su pasididžiavimu.
Mokykla man yra ir gyvenimo mokykla, čia galiu skaityti ir laisvai mokytis iš lietuviškų knygų bei vadovėlių. Ir pagalvoju, kokią vertę turėjo ta knyga, kurią slapstydamasis nešė knygnešys, rizikavo savo laisve ir gyvybe. Mūsų istorija labai turtinga. Kiek daug reikėjo padaryti, kad būtume tokie, kokie esam dabar...
Lietuva, kad ir kas beatsitiktų, aš pažadu tavimi rūpintis. Saugosiu tavo įstabią gamtą, kad galėtume ja džiaugtis, garsinsiu tave net ir tolimiausiame pasaulio kampelyje, kad kiekvienas čia norėtų atvykti. Ir, svarbiausia, visuomet būsiu dėkinga savo tėvams už pavyzdį, kaip reikia mylėti savo šalį.
Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse!
Akvilė Korsakaitė, Lizdeikos gimnazijos 1H klasės mokinė
