Rašydama šį darbą turėčiau rimtai samprotauti apie patyriminio mokymo iššūkius, į Gdanską organizuotos kelionės maršrutą, tikslus, uždavinius, rezultatus ir t. t. Bet ne šįkart. Šįkart bus kitaip.

Kuo žmogus skiriasi nuo žvėries? Žvėris perkanda aukos gerklę ir reikalas baigtas, o žmogus žudo sadistiškai kankindamas kitą. Žvėris veikia instinktyviai, kad galėtų išgyventi, o žmogus mėgaujasi kito kančia, skausmu ir bejėgiškumu. Visiška fizinė ir dvasinė agonija. Tokios mintys apėmė apsilankius Štuthofo koncentracijos stovykloje, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta virš 85000 įvairių tautybių žmonių. Prireikė labai daug mano sąmoningo gyvenimo metų, kol pasiryžau pati nuvažiuoti į tą vietą ir nusivežti 40 gimnazijos mokinių (į muziejų įleidžiami asmenys nuo 13 metų). Juolab, kad ir rašytojas Balys Sruoga kartu su grupele lietuvių inteligentų kalėjo būtent šiame mirties lageryje, kurį aprašė knygoje „Dievų miškas“. Kaip aš klydau, galvodama, kad esu emociškai stipri, teko kelis kartus išeiti ir vėl grįžti, kad galėčiau toliau klausytis gido pasakojimų. Taip pat elgėsi ir kai kurie vaikai. Mokiniai, ruošdamiesi integruotai istorijos ir lietuvių kalbos pamokai, labai daug fotografavo: išlikusius originalius koncentracijos stovyklos vartus, barakus, stendus, prausyklas, kalinių uniformas, skiriamuosius ženklus, stebėjimo bokštelius ir kalną batų. Tačiau ekskursijos pabaigoje jau niekas nefotografavo dujų kameros, krematoriumo ir kartuvių, net naujai nudažytų. Niekam nekilo rankos, gal, greičiau, neleido širdys. Buvo sunku, tačiau aš supratau – būtent čia reikia vežti jaunus žmones, kad pagaliau pasaulis suvoktų, kodėl žvėris yra humaniškesnis už žmogų.

Antrasis įsimintinas objektas, kurį apžiūrėjome Gdanske, tai šiuolaikinis, modernus, inovatyvus Antrojo pasaulinio karo muziejus. Audiogido pasakojimai supažindina lankytojus su svarbiausiais to laikotarpio įvykiais, istorinėmis asmenybėmis ir jų veikla. Sudėtinga XX amžiaus istorija pasakojama per nuotraukas, video, maketus, stendus, garsus. Tai holokausto aukų veidų kambarys, lagaminų siena, gyvulinis tremtinių vagonas, atominės bombos maketas, varpas iš nuskendusio laivo, tankas sugriautoje miesto aikštėje, net žaislai ant eglutės ir t. t. Istorija pateikiama vaizdžiai ir kūrybingai, bet tuo pačiu jautriai ir prasmingai. Esu įsitikinusi, kad mokinius sužavėjęs muziejus, sugebėjęs svarbius istorinius faktus pateikti įdomiai, išliks atmintyje ilgai, o nebus užsimirštas tik išėjus pro duris. Manau, tai ir yra svarbiausia kalbant apie patyriminio mokymo proceso rezultatus, kai suteikiamos ne tik žinios ar įgūdžiai, o formuojamos bendražmogiškos vertybės.

Laimutė Verbickienė, Radviliškio Lizdeikos gimnazija