Vieną kartą mūsų klasė aplankė Radviliškio vaikų globos namų vaikučius. Negalėjom atsisakyti ir antros progos juos pamatyti, taigi 2012 metų vasario 23 dieną susiruošiame antrą kartą aplankyti vaikų globos namų auklėtinius. Prieš tai suplanavome, ką veiksime, pasirūpinome vaišėmis, kad nudžiugintume mažuosius. Šį kart prie mūsų prisidėjo ir gimnazijos bendruomenė. Įteikė mums sklidiną maišą žaislų ir patikėjo juos nunešti vaikams.

Atėję pas mažuosius labai nustebome, kad jie mus pažino. Jų akys blizgėjo ir jie tikėjosi kaip ir aną kart linksmai praleisti popietę. Mūsų širdys taip pat suvirpėjo, kai supratome, jog šie vaikučiai laukia žmonių, kurie jiems skiria dėmesį. Buvo malonu pajausti, jog kažkas mus atsimena. Taigi pasisveikinę nuėjome į globos namų aktų salę. Kaip ir praeitą kartą žaidėme susipažinimo žaidimą, nes buvome šiek tiek primiršę vieni kitų vardus. Susipažinę „iš naujo“ kibome į vaikų užimtumą, kuris šį kart buvo žaidimai ir surengtas piešinių konkursas „Gražiausias velykinis margutis“. Vaikučius apdovanojome saldžiais prizais - tai mūsų atsineštomis vaišėmis, ir įteikėme daiktinius prizus- žaislus.

Mūsų pasisvečiavimas leido vėl kitaip pažvelgti į jų kasdienybę. Supratau, kad jiems užtenka labai trumpo laiko, kad spėtų prisirišti prie žmonių, patikėti mums savo mintis ir norus, atskleisti savo svajones ir pasipasakoti bėdas. Visi ten gyvenantis vaikai yra su skirtingais likimais. Vaikučių praeitis ne itin žavi: žlugusios šeimos, palikti vaikai, skausmingi išsiskyrimai. Šie gyvenimo vingiai juos pakeičia kardinaliai, todėl negalima jų teisti už kartais grubų ar nemalonų jų elgesį.

Vienas šių namų gyventojas pasakojo, kad jo svajonė – Italija. Ir kaip nudžiaugau, kai jis man atskleidė paslaptį, jog šis noras įgyvendinamas. Vaikų globos namai siunčia juos atostogų į Italiją, italų šeimos juos globoja. Džiugiausia tai, kad dauguma jų ten ir pasilieka. Juos įsivaikina italų šeimos ir augina kaip savo vaikus.

Popietė prabėgo greitai, sklandžiai. Vaikai liko patenkinti ir kvietė mus sugrįžti dažniau. Mums išėjus jie dar ilgai stovėjo prie lango ir mojo rankutėm. Širdis suvirpėjo pamačius juos laimingus. Pažadėjome tiek sau, tiek jiems, kad tai ne paskutinis kartas, kai mes matomės.

Gabija Senulytė, 2G kl.