ABIJA BIELOVAITĖ, 4S klasės mokinė
Respublikinio eilėraščių konkurso „Gyvenimas trumpas, o laikas ir erdvė – amžini“ autorių iki 18 metų grupėje II vieta, Radviliškio rajono Jaunųjų filologų konkurso laureatė
NAKTINĖS RAŠLIAVOS
birželio lietus
ir gaivus ilgesio kvapas
kylantis rūkas horizonte –
žodžių nelikę
mintyse dėlioju eiles
paskęsdama ritme
nesuprasdama
kur pabėgo vaikystės juokas
padūmavusiam rugių lauke
pasislėpė saulė ir
dobilas keturlapis nulinko
pagaliau
vakaro lietus baigėsi
tik rūkas
vis netirpo
tuščiom ašarėlėm
gailiai
raudojo lakštingala…
*
Man patinka ruduo,
rūkas ir apsnūdusios gatvės,
Man patinka pelėdos
Ūkavimas naktinio vėjo siautuly.
Man patinka pilkos lapkričio dienos
Ir plikos kaštonų šakos,
Tas lėtas siūbavimas viršūnėmis
Priešais mano langą.
Man patinka lietus,
Jo lengvas pėdučių tiksenimas į palangę,
Ramybės dvelksmas neapsakomas,
Tirpstantis rudenio rūke.
*
naktinės poeto rašliavos
rašalu sulipę puslapiai
juodos dėmės ant stalo
pinasi bereikšmiai žodžiai
praradę prasmę ir viltį
sudilusi
poezijos mūza…
*
vidurnaktis
laikrodis daužosi į sieną
negaliu užmigti
skęsdama patalų gelmėse
svajodama apie
gaivų oro gurkšnį
ant palangės mėnulio šviesoje
nulinkę pelargonijų žiedai
tyliai kužda sakmę apie
laukinio vėjo aistrą
ilgakojei saulėgrąžai
tas jausmas lyg nuodas
be priešnuodžio
nulaužė geltonplaukę gražuolę
ir pašėlo šaltais vakaro gūsiais
piktai šūkaudamas
vienišas siluetas
žvelgia į namų akis
ir kartoja kad gėlės nekaltos
*
atiduodu tau visus saulėlydžius
ir saulės spindulių nubučiuotus laukus
išdils vasaros prisiminimas
dangaus spalvos išbluks
tik nerūstauk žaibo šviesoje
tais ramiais rugpjūčio vakarais
nes saulei patekėjus
saulėlydis vėl sugrįš
kartu su juo ir aš
tavoji viltis
*
mano mėlynajam sode
gyvena smalsus šešėlis
vakarop čia užklysta
dienos paskalos
kartūs žodžiai
pilka vienatvė
jie kužda į ausį
naujieną – pamylėjo
saulę mėnulis
pamylėjo ir paliko
užtrauk užuolaidą
priminė mama
mėnulis šviečia
į veidą
gundo nenaudėlis
*
levandų puokštė ant seno mamos atviruko
nublukusio lyg prabėgusios vaikystės dienos
atgniaužtame delne ne rožė kraujuoja
manoji širdis daužosi skausmo agonijoj
apkabink prašau
apkabink ir nepaleisk
*
vakaro pilka prieblanda
ir banalios mintys
šią naktį vėjas
beržų klavišais
mėnesienos
sonatą grojo
ir bridom mes
per baltą
sniego lygumą
ieškodami
nukritusių žvaigždžių
ir svaigom
nuo romantiškos
viduržiemio
nakties
meilės...
gelmėse nuskęsta žodžiai neišsakyti
tartum pelenai užpustydami tavo laužą
gomury užstringa pažadai netesėti
vandeniu kuriuo mane girdei
sumečiau mirusių svajonių nėrinius
pakalnutėm apkaustytus
ir paslėpiau galvūgaly
patalų bedugnėj
toks melancholiškas vakaras
*
rašyti apie tai lengva,
bet pabandyk su tuo užmigti,
jeigu nepaversiu visko ironija – tai mane sunaikins,
nežinau, ar aš kaunuosi su parazitais, ar aš parazitas,
gyvenu iliuzijoje – matau žmones, bet nematau žmogiškumo.
*
prisiminimai – jautrus Achilo kulnas
ten mes skausmingai pažeidžiami
įstrigę laike nekintantys
pasilikę epochų agonijoj
vėjų kryžkelėj
ten jau seniai gyvenu
užvaldei
mano sielą
užbūrei
savajam
lauže
sudeginai mane
ir įsikūnijai
į mano
akis
lūpas
mintis
dabar aš
tavo vergė
amžinai
*
ketvirtą ryto
žvaigždės kvepia vafliais ir medumi
sunkias akis slepiam juodos kavos puodely
šachmatų lentoje ir kandžio plazdėjime
nesunku tave nuspėti ir užpildyti
tuščius žodžius braškiniais eilėraščiais
amžinos jaunystės ir nemirtingumo tikėjimais
aš vis bėgau
tu vijaisi
nuspėjau paskui
tavo žingsnius
tu aklai juokeisi
sutryniau lauko braškes ir eilėraščius
basomis bridau lediniu upės paviršiumi
pasikliovusi žvaigždžių keliais
bet kiek saulė pažinojo gruodį
tiek tu pažinai mane
prisimenu rytinės kavos pupelių kvapą
sintetinė laimė pasibaigęs galiojimo laikas
skubu autobuso link
krapštau monetas kelionei į miestą
seni veidai vėjo išnešioti
kaip šešėliai slankioja iš paskos
juokias kai nerandu savęs
palieku raudono lūpdažio pėdsakus
kad ir tu lyg Odisėjas
kada nors surastum kelią į namus…
*
prireikė amžinybės kad suprasčiau
tobulumas tėra utopija
medumi aptekėjusi romantika
priimsiu visas tavo klaidas
drauge keisimės
atvirai kalbėsim
kai išnyks ta riba
tarp manęs ir tavęs
prisijaukinsime vienas kitą
mažasis princas ir lapė
iš svajonių planetos
mūsų meilės sakramentas
*
nupjauto mėnulio spindesys
nudažo vakaro dangų
vakarė žvaigždė koketuodama
pamerkia akį
vienišam praeiviui
siaurame akligatvyje
stebuklų naktis tyliai
nugrimzta į sapną
