Get Adobe Flash player

Būkime realistai – atostogos baigėsi ir galime pamiršti klausimą: ,,Ką veikėte vasarą ar pakankamai pailsėjote?‘‘ Laikas žiūrėti į priekį, į savo ateitį, nors ir kaip norėtumėm nuo to pabėgti... Neseniai perskaičiau mokytojos rekomenduotą,straipsnį, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pesimistiškas, tačiau nieko kito, išskyrus tiesą, jame neradau. Jis susijęs su mokykla bei kiekvieno žmogaus noru pasiekti sėkmę gyvenime. Tačiau užduokime sau amžiną klausimą: ,,O kas, jei... nepasiseks?‘‘

Pirmiausia, straipsnio ,,Optimizmo tironija‘‘ autorius Stefanas Chwinas pateikia skaudžią statistiką: klasėje, kuri sudaryta iš 25 mokinių, gyvenime pasiseks tik dviems ar trims. Neskamba drąsinamai. Tačiau iškart norėčiau ,,prisikabinti‘‘ prie frazės ,,gyvenime pasiseks‘‘. Apie kokią sėkmę kalbama? Ar tai yra stereotipų apribota sėkmė? Puikus išsilavinimas, pastovus darbas, mylinti šeima bei patenkinti visi materialiniai poreikiai – tai tikriausiai autoriaus įvardijama sėkmė. Žinoma, visa tai šaunu, bet kalbėdama iš savo ir keleto pažįstamųjų varpinės, sakyčiau, jog sėkmė ne visiems vienoda. Tai gali būti laisvė, vienatvė, kūryba ar netgi gamta. Visi sėkmę suprantame skirtingai, bet nenoriu nukrypti nuo straipsnio temos – nepasisekimo gyvenime.

Autorius puikiai žino, kuo gyvena mokykla, netgi sako, jog mokytojai yra savotiški melagiai, skatindami mus, sunkiai dirbti, nes tai nuves į sėkmę. Tačiau visi pamiršta, jog be nesėkmių tai neįmanoma. Stefanas Chwinas siūlo vesti pamokas ar bent jau įbrukti mokiniams po keletą kūrinių apie nenusisekusį gyvenimą visomis prasmėmis. Suprantu, idėja puiki, tik... skylėta.

Visi žinome bei suprantame, jog esame skirtingi. Vieni lengviau pakeliame sunkumus, kiti jų net nejaučiame. Todėl kaip jaustųsi 25 mokinių klasė pamokoje apie tikrą, negailestingą ir kiekviename žingsnyje skaudinantį gyvenimą? Pirmiausia prasidėtų mūsų ,,jausminė blokada ‘‘ arba gyvenimiškai tariant ,,chi chi, cha cha, nieko nesuprantu, viskas velniškai juokinga‘‘. Taip, mes, mokiniai, dažniausiai reaguojame į situacijas, kurios paliečia mūsų silpnąsias vietas. Kai ši apsauga nuo jausmų būtų sugriauta, pradėtume viską sąžiningai apgalvoti. Štai tuomet ir prasidėtų staigus motyvacijos gyvenimui krytis. Manau, 90% mokinių po šios pamokos išeitų susikrimtę ir likusios pamokos tądien nueitų šuniui ant uodegos, nes jose tiesiog negalėtume susikaupti sunkiam darbui, kuris esąs ,,nuvedantis mus sėkmėn‘‘. Kiti 10% taip ir nepasiektų kitos pamokos kabineto. Kaip reikėtų tai spręsti? Pirmiausia, manyčiau, jog pasirengimas šiai pamokai turėtų prasidėti nuo tam tikro individualaus psichologinio testo. Deja, dėl menko išprusimo, negaliu tiksliai įvardinti, koks testas tai galėtų būti, tačiau jo užduotis būtų nustatyti, kaip pakeliame psichologinius sunkumus. Čia ir galite pradėti man prieštarauti, jog gyvenimo nesėkmės neskirsto žmonių pagal ištvermę, tačiau tai yra mokykla, vieta, kurioje vis dar esame saugūs, todėl galime būti pratinami susidoroti su problemomis po truputėlį. Taigi, atrinkus mokinius galėtume pradėti sunkaus gyvenimo pamokas... Tik trūksta vieno elemento – mokytojo.

Visų skaitančiųjų mokytojų norėčiau paprašyti sąžiningo atsakymo. Kuris iš jūsų norėtumėte sakyti mokiniui: ,,Didesnė tikimybė, jog tau gyvenime nepasiseks‘‘. Tuomet stebėti, kaip jo akys ,,rasoja‘‘ klasės šviesoje. Rankų miško nepastebėjau... Rodos, tokio pobūdžio pamokai reikėtų mokytojo – akmens. Tačiau kam jis patiktų? Vienintelė išeitis – universalus mokytojas. Tas, kuris sugeba pasakyti tiesą, tačiau šalia jos visuomet pastato atramą. Kadangi nesuprantu, kaip jūs, stebukladariai, pakeliate mūsų charakterius, leisiu jums patiems spręsti, ar įmanoma rasti tokį jūsų kolegą. Tačiau nemanau, jog čia, šioje gimnazijoje, yra neįmanomų užduočių. Taigi, turime mokinius, mokytoją, belieka tik mokymosi medžiaga. Šiuo klausimu būsiu kategoriška – jokių vadovėlių. Tik nesuklyskite, nereikia vadovėlių, o ne knygų. Egzistencialistų kūryba būtų gera mokymosi priemonė. Tačiau idealia mokymosi priemone taptų pokalbiai, diskusijos apie pačių mokinių bei mokytojų gyvenimą. Kitaip tariant – atvirumas.

Taigi, manau, jog šiuolaikiniam žmogui tokio tipo pamoka būtų milžiniškas iššūkis, primenantis balansavimą įtempto lyno – pasiseks arba ne. Būdama beviltiška optimistė ateities klausimais sakyčiau, kad ir kaip gyvenime nutiks, verstis per galvą dėl savo tikslo reikia. Tačiau neprieštarauju autoriaus nuomonei. Jo straipsnis puikus ir kupinas tiesos. Tik nuo mūsų priklauso, kaip ją priimsime.

Linkiu jums rudeniškai svajingos bei jaukios savaitės.

Atminkite, jog nesvarbu, kokio sudėjimo esate, į visuomenės sukaltus rėmus netilpsite J

Gimnazistė Kristina Šiošytė

 

P.S. Jei kam kilo noras perskaityti originalų straipsnį, jis štai čia:

http://www.lrt.lt/naujienos/proskyna/10/4730/optimizmo_tironija

Patyčių dėžutė
Reklaminis skydelis
Kuriame Lietuvos ateitį
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
Ką pirmiausia reikėtų daryti, kad gerėtų Tavo mokymosi pasiekimai?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Mukis
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien8
mod_vvisit_counterVakar0
mod_vvisit_counterŠią savaitę8
mod_vvisit_counterŠį mėnesį8