2012-11-12
Vėl pakvipo sniegas... Nežinia, ar pats spėjo suprasti, jog nuklojo dar žydinčią žemę... Kaip ir visi gamtos reiškiniai šis stebuklas sulaukė daug prieštaringų požiūrių, tačiau nuomonė, jog tai pasirodė ne laiku, dažniausiai sukosi aplinkinių lūpose. Taigi norėčiau, jog kiekvienas savęs paklaustume, kada laikas tampa tinkamas?
Žodis tinkamas labai lankstus. Kiekviena nuomonė jam suteikia vis kitą atspalvį. Tačiau, kalbėdami apie laiko tinkamumą, visuomet susiejame jį su tam tikru veiksmu. Tinkamumas, kaip atskiras reiškinys, tikriausiai neegzistuoja – tai nei forma, nei spalva ir toli gražu ne kvapas. Taip nutinka ir su laiku. Tinkamas laikas niekam neįvykti - ne per dažniausiai pasitaikantis atvejis. Radę tam tikrą sprendimą mus varginusiai problemai arba supratę, jog turime atlikti tam tikrą veiksmą, kuris turės įtakos tolesniam procesui, puolame nustatinėti laiką tarsi žadintuvą. Žinoma, nesuprantame, jog laikas ateityje – ne žadintuvo rodyklės, kurias galime laisvai sukinėti į visas pageidaujamas puses. Tačiau ne man pamokslauti...
Šiuolaikiniame pasaulyje sugebame netgi tiksliai nuspėti, kada veiksmui atlikti laikas bus tinkamas: galime suplanuoti mėnesį, savaitę, dieną, net valandą. Šis magiškas gebėjimas man atrodo visiškai netikras. Nesuklyskite, nekalbu apie nuojautą, kuri turi milžinišką galią, tik, deja, nėra iki galo įvertinta. Aklas spėjimas ar tiesiog mechaniškas laiko pasirinkimas ateityje man atrodo netikras. Tinkamas laikas, pavyzdžiui, pasakyti ką nors svarbaus (kalbant ne apie oficialius reikalus), mano nuomone, pirmiausiai turi įvykti viduje. Tam reikia pasiruošti psichologiškai, sustatyti visus principus į vietas, kartais juos uždaryti į tam tikrus sandėlius, o gal net pamesti raktus nuo jų durų... Taip pat reikėtų susitvarkyti minčių ,,biblioteką‘‘, tačiau tai priklauso nuo norimo atlikti veiksmo svarbos. Kadangi esame skirtingi sutvėrimai, vienus supratimas, jog tapome pasiruošę pažadins netikėtai, o kiti tai gali suprasti palaipsniui. Būtent nuo to momento, kada žmogus jaučiasi visapusiškai pasiruošęs svarbiam (ar nebūtinai) žingsniui, tinkamo laiko nebėra arba tinkamas laikas tampa bet kada po šio, skambiai pavadinkime, nušvitimo. Nesvarbu, kaip tai įvardinsime... Mano nuomone, toks reiškinys kaip tinkamas laikas yra beviltiškas šiuolaikinio žmogaus pasiaiškinimas ir bandymas pateisinti patį save. ,,Dar negaliu... Laikas netinkamas,‘‘ – panašu į vieną iš siaubingiausių žmogaus būties diagnozių – laukimą. Tai man primena Samuelio Beketo, absurdo literatūros klasika laikomą pjesę ,,Belaukiant Godo‘‘, kurioje veikėjai tiesiog laukia, tačiau laukimą labiausiai bijo užpildyti mąstymu, nes tada būtų užpulti baimių bei įvairių dvejonių apie žmogaus būtį. Nieko neprimena?
,,Laimingi‘‘ žmonės, pasakodami apie savo kelią į sėkmę, dažnai didžiuojasi savo ,,gebėjimu‘‘ tinkamu laiku atsirasti tinkamoje vietoje. Pastarąjį reiškinį galiu suprasti, nes tinkama vieta dažniausiai turi ir savo formą, ir spalvą, ir kvapą. Tačiau laiką paversti tinkamu... neįtikėtini gebėjimai. Tikriausiai toks žmogus yra pasiruošęs viskam, kas tik gali nutikti gyvenime. Skamba per daug nuostabiai, kad būtų tikrovė. Kaip ir tinkamas laikas, gebėjimas atsirasti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje neegzistuoja. Tai pavadinčiau tiesiog likimu ir jo suregztais sprendimais.
Taigi, manau, jog tinkama gali būti būsena, o ne laikas, nes žmogus gali žengti žingsnius tik tada, kai jiems yra pasiruošęs. Tačiau gyvenimas retai būna dosnus ir šiam ruošimuisi dažniausiai neskiria laiko. Jis mėgsta mus gyvenimo upe mokyti plaukti drastiškuoju būdu – įmeta tekant stipriai srovei, atsitraukia atgal, sėdasi į patogų fotelį ir kramsnodamas kukurūzų spragėsius stebi, kaip išsikapanosime iš padėties. Pavydėtinai įdomus reginys...
Linkiu prasmingos, saugios bei produktyvaus laiko pilnos savaitės.
Gimnazistė Kristina Šiošytė
