2012-12-03
Rūku prisidengęs rudens vakaras tarsi komplimentą gavusi mergaitė jaukiai įsisupo į židinio ugnį. Deja, gamtai aklas žmonių pasaulis to nesuprato... ,,Artėja humanitarinė krizė?‘‘ – kairiajame šiuolaikinės absurdo dėžės kampe kybojęs klausimas tiesiog graužė akis, kol nusprendžiau sau leisti jį apsvarstyti. Dėl didesnio suprantamumo (skamba kaip orų prognozė vairuotojams) priminsiu, jog žinių reportažas, paruoštas šia tema, nagrinėjo Kongo demokratinėje respublikoje įsivyravusią, krauju ir skausmu permirkusią įtampą dėl naudingųjų iškasenų bei kitų tuštybės apraiškų, kurios akivaizdžiai svarbesnės nei gyvybė. Apie politiką diskutuoti nemoku, todėl atsuksiu humaniškumo klausimą į mus, (vis dar) žmones. Taigi, tradiciškai paklauskime savęs, ar artėja humaniškumo krizė?
Ką supratau, tiesiog nepadoriai trumpame reportaže apie karinę padėti Kongo demokratinėje respublikoje, buvo tai, jog bet kokiu atveju materialiniai ištekliai yra nediskutuotinai svarbesni už žmogaus gyvybę. Žinoma, nėra ko stebėtis, tai visiškai normalu, sakyčiau, net natūralu šiuolaikiniame pasaulyje. Žudydami vienas kitą neturime laiko pagalvoti ne tik apie absurdą, kuriame gyvename, bet ir apie absurdą, kurį kuriame. Dar netapome tiesiogiai ginklais žmones šalinančia valstybe, todėl galime pažiūrėti į kitos šalies padėtį iš šono. Žmonės žudo(si?) dėl naudingųjų iškasenų. Humaniškame pasaulyje šis sakinys būtų visiškas absurdas, tai reiškia, jog šiandieniniame pasaulyje tai realybė. Žinoma, galime įdarbinti fantaziją ir pridėti vieną kitą žodį, pavyzdžiui, įsibrovėliai. Tuomet teiginys nebūtų toks tragiškas – žmonės žudo įsibrovėlius dėl naudingųjų iškasenų. Įsibrovėliai galėtų būti negailestingi padarai, mokslininkų dar netyrinėti, ir jei tai būtų tiesa, tada žmonės nuo jų iš tiesų gelbėtų pasaulį ar tiesiog naudingąsias iškasenas. Deja, nėra jokių įsibrovėlių. Visi suprantame – žmonės. Žmonės žudo žmones dėl naudingųjų iškasenų. Taigi, kokia to prasmė? Jei mes iššaudysime vieni kitus, tuomet kam atiteks viso šaudymo tikslas? Nemanau, jog gamta be šių iškasenų (plačiąja prasme) neišsiverstų. Tai kam tuomet mums naikinti vieni kitus? Kaip ir lietuviškas Sizifas-Antanas Garšva galime nusipirkti tris metrus mirties ir tokiu būdu bent jau sukurti šiokią tokią intrigą, ieškodami romantiškesnės vietos pasikabinti.
Gimnazijoje naudingųjų išteklių tema nėra kasdieninė, todėl perkelkime ją į paprastesnę erdvę. Pastaruoju metu humaniškumo krizė įsivyravo tarp mano bendraamžių. Visišką žmogaus aklumą gaunamai pagalbai turėčiau priskirti prie šiuolaikinių sveikatos problemų, tačiau gimnazijos puslapyje šios skilties dar nėra. Neapsiribokime konkrečiu pavyzdžiu ir pažvelkime į vienintelį žmogų, į kurį galime pažvelgti kritiškai – save. Kiekvieną dieną gauname pagalbą iš aplinkos, norime to ar ne. Esame žmonių, kurie altruistiškai ją mums teikia, apsuptyje, todėl, regis, kiekviename žingsnyje turėtume klauptis jiems ant kelių, bet nesugebame pasakyti nei tręštančio ačiū. Spėliojate, kas tie altruistiški žmonės? Keista, nes kiekvienoje pamokoje prieš klasę turime tokį eksponatą. Žinoma, šie eksponatai kartais nė nejaučia, kokią dovaną teikia kiekvienu savo poelgiu, tačiau tai ir yra nuostabu. Taip pat ir mūsų draugai ar tėvai. Niekuomet nesužinosime, kaip ir kas mums užtikrino vieną ar kitą malonią minutę niūrioje dienoje, nes tam tikra dalis taip ir liks ,,anonimine‘‘ pagalba. Kartais geriau niekada ir nesužinoti...
Ši humaniškumo krizės tema sunkiai išsemiama, todėl pasistengsiu toliau jos neplėsti. Vienu ar kitu atžvilgiu kiekvienas savyje turime jei ne krizę, tai bent humaniškumo problemą, nes negebame toleruoti ar tiesiog atsakyti į sau keliamus klausimus. Žiūrint į tai siaurąja prasme, mums reikia išmokti visai nedaug, jog galėtume pakreipti bent jau savo bendruomenės būvį teigiama linkme. Savaitraštyje ,,Šiaurės Atėnai‘‘ publikuotame Kristinos Tamulevičiūtės straipsnyje ,,Sentimentalus pasakojimas apie raganas ir karą‘‘ paminėti raganų burtažodžiai, kurių teksto autorę išmokė jos močiutė: AČIŪ, PRAŠAU, ATSIPRAŠAU. Suprantu, šie žodžiai negirdėti, tačiau pradėkime juos vartoti pirmiausia mintyse, o po to įterpkime į savo kalbą. Jie apsaugos mus nuo lėtinės humaniškumo atrofijos ir gal net marins ją keliančius veiksnius.
Linkiu humaniškumu nuspalvintos savaitės.
Gimnazistė Kristina Šiošytė
