Get Adobe Flash player

Kiek tos Lietuvos,

Tiek, kiek žmonių, gyvų ir numirusių,

Kiek daiktų ir kiek žodžių,

Ir į pasakas susinėrusių,

Kiek gryčioj ir kiek ant aukšto nebereikalingo,

Viską reikia susigalvoti- ir žodžius, ir dievus,

Ir karstus, ir linges,

Ir tą tėvynę, kurios niekas nematė...

Viktorija Daujotytė  ,,Balsai ūkuose

Ko gero, Tarmių metai yra svarbiausi iš viso to, kas priskirta 2013 metams. Tarmės padeda kalbą tvirtai sukabinti su gyvenimu, atskleisti tautos gyvastingumą. Kalbėti tarmiškai reiškia prisiliesti prie kraštovaizdžio, žmonių ir daiktų. Pirminio gyvenimo lietuvis niekur kitur negali gyventi- tik Lietuvoje, nes pirminė savo namų kalba išgirstama ir ja kalbama tik gimtajame krašte.  Bendrinė lietuvių kalba- didžiausias turtas, skirtas visų susikalbėjimui, literatūrai ir kultūrai... Gimtosios kalbos savaitė gimnazijoje- tradicinis priminimas, kad turime nuolat  puoselėti gimtąją kalbą.

Lietuvių k. mokytoja G. Abromikienė

***

Būna dienų, kai nesinori lįsti iš juokingai jaukios pižamos vien dėl jos patogumo (šį kartą sielos sandėliukus palikime užrakintus ir stipriai priremtus). Žinoma, toks malonumas įmanomas tik atostogaujant, todėl kartais tenka praleisti visą darbo dieną jaučiant nedidelį kartėlį dėl neišpildyto jaukaus noro. Tačiau grįžus namo prie literatūrinės vakarienės (knygos ir arbatos puodelio) patiekiame sau ir desertą – įsmunkame į minkštą, patogų rūbą. Šis tyras jaukumas kartais panašus į vieną iš pasaulio stebuklų....

Tikriausiai pradedate abejoti, ar apskritai skaičiau šio teksto pavadinimą, nes dabar jis panašėja į naujo minkštiklio, kvepiančio pakalnučių plantacijomis, reklamą. Deja, šįkart nepamiršau pakelti akių. Gimnazijoje prariedėjo gimtosios kalbos savaitė ir, žinoma, paliko savo vėžes. Beveik kasdien vykę (ir pavykę) renginiai ar kitos kūrybinės užduotys, susijos su gimtąja kalba, mintis vertė pavasariškai suktis aplink lietuvių kalbos gyvenimo bei likimo ratą. Savaitės pradžioje rašėme dailyraštį pagal tarmišką tekstą. Tai mums priminė, jog vaizduotės vizija yra beveik visiškai nepriklausoma nuo plaštakos judesių raitant tekstą. Antradienį gimnazistai ant lapo ganytis paleido savo vaizduotę, tačiau pastatė jai ribas – kūrybinis darbelis turėjo būti suregztas pradedant kiekvieną žodį ta pačia raide. Trečiadienį vyko oratorių konkursas temomis, susijusiomis su gimtąja kalba, jos išsaugojimu. Buvo renkamas geriausias oratorius, atskleidęs save ne tik kaip vartotoją kalbos vartotoją, bet ir kaip jos puoselėtoją. Aukščiausia gimtosios  savaitės nata tapo doc. Juozo Pabrėžos paskaita apie tarmes. J. Pabrėža mums paaiškino tarmių svarbą lietuvių kalboje, kartu ir nuteikė ypatingai linksmai, pateikdamas tarmiškų pavyzdžių. Salė plyšo juokais išgirdusi tarmiškos kalbos ypatybes, kai apibūdinamas žmogus, įvykis ar gamtos reiškinys. Nors esu kraštietė, tačiau keletą metų teko ragauti mūsų kaimynų pakruojiečių ir jų aplinkinių miestelių bei kaimelių tarmės, kurią docentas įvardino kaip pačią taupiausią iš visų. Nu, sutikt su tuo gal i lab nor pasakit, ka mūs lietuviškas tarms yr viens iš pač gražiaus dalyk ne tek lietuv kalbo, bet i vis pasaul kalb gyvenim. Atleiskite, sakinys pats netyčia nuslydo tarmėn... Taigi, mūsų gražiosios lietuvių kalbos savaitė prariedėjo greitai, tačiau neišvengiamai kliudė ir visų joje dalyvavusių mintis.

Ne tradiciniu keliu nuo ratų prie batų, o nuo vėžių prie pižamos šį tekstą pradėjau ne atsitiktinai. Tarmės mums tarsi ta jauki pižama, o štai bendrinė kalba kaip uniforma, patogiai, tačiau truputį varžančiai gulanti ant mūsų kūno. Visuomet maloniau tai, kas yra prie širdies, o ne tai, kas turi būti. Trukdome tarmei glostyti mūsų ausis ne tik oficialioje darbo ar mokyklos aplinkoje, bet ir naujų draugų ar kitų aplinkinių akivaizdoje, apsimetinėdami neva tai ,,kaimietiška‘‘. Mūsų provincialios baimės kartais atrodo tiesiog absurdiškai. Žinoma, tai labai didelė ir giliai įsišaknijusi problema, prasidedanti nuo būvio nuolat nepatenkintais esama padėtimi, tačiau raktai nuo mūsų sielų sandėliukų šiandien pasislėpė, todėl kol kas nustumkime tai šalin.

Manau, jog panašus palyginimas taip pat tiktų ne vien tarmei, bet ir gimtajai kalbai, atsidūrusiai šalia kitų kunkuliuojant  globalizacijos procesui. Žinoma, nieko slėptino, jog svetimas rūbas gali atrodyti gražesnis už savą. Tiesa visuomet ta, jog svetimas rūbas niekada nebūna toks patogus. Tačiau tai, kas sava, yra ne vien patogu, bet ir gražu, tiesiog kartais reikia tam tikro veidrodžio, kad įžvelgtume neįprastą grožį. Nenoriu, jog šis  palyginimas panašėtų į reklamą, todėl paminėsiu, jog rūbas čia – kalba, o veidrodis, pavyzdžiui, literatūra.

Nežaidžiame (nežaiskime?) nuolatinių šaradų, todėl apsimetinėti ir bandyti įsprausti savo kalbėseną į bendrinę kalbą nereikia. Lietuvių kalba turi keturiolika tarmių bei šimtus šnektų. Tai sukuria ypatingą autentiškumą, dėl kurio jos sinonimas yra ne bendrinė, o Gimtoji kalba.

Gimnazistė Kristina Šiošytė

EN
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
AR APTARIATE MOKYMO(SI) REZULTATUS SU TĖVAIS?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Erasmus+
Reklaminis skydelis
Nordplus
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien108
mod_vvisit_counterVakar442
mod_vvisit_counterŠią savaitę108
mod_vvisit_counterŠį mėnesį8568