Šiandienos mokykla yra atvira ir lanksti naujovėms, turinti didelę įtaką jauno žmogaus savikūrai, padedanti formuoti(s) asmenybei. Dažnas besimokydamas mokykloje to neįvertina, svajoja, kuo greičiau tapti savarankiškas, atsisveikinti su mokykla, su nuolat kažko reikalaujančiais mokytojais ir kontroliuojančiais auklėtojais. Bet nepraėjus nė pusmečiui vienas kitas buvęs mokinys ima varstyti mokyklos duris. Keletą metų brandinta idėja sukviesti ką tik baigusius gimnaziją mokinius šiemet buvo įgyvendinta. Turbūt simboliška, kad į Radviliškio Lizdeikos gimnaziją 69 laidos abiturientai pakviesti dviejų švenčių – šv. Valentino- meilės dienos ir Lietuvos valstybės atkūrimo dienos-  sandūroje.

Žvarboką vasario 15d. pavakarę aktų salėje susirinko abiturientai, buvę mokiniai (dabar jau studentai), jų auklėtojai ir mokytojai. Šiltą ir jaukų vakarą pradėjo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Ina Bajarauskaitė, pakvietusi prisiminti keletą mokyklinių metų akimirkų ir pagiedoti nebe gimnazijos, o studentišką himną ,,Gaudeamus“.  Direktoriaus pavaduotoja, l.e. direktoriaus pareigas Rasa Dagienė nuoširdžiai sveikindama susirinkusius neslėpė džiugesio emocijų. Ji teigė, kad kiekviena laida yra kažkuo ypatinga ir išskirtinė, paliekanti ryškų pėdsaką gimnazijos istorijoje. Buvo prisiminta ir lietingoji atestatų teikimo šventė, pasak R.Dagienės, ,,tądien ir dangus verkė, išleisdamas gyveniman puikius žmones“. Rengdamiesi šiam susitikimui buvome apgalvoję, kaip organizuosime pokalbį, kaip paįvairinsime jį dainomis... Bet scenarijaus nė neprireikė, buvo smagu, kad buvę mokiniai nuoširdžiai bendrauja, pasakoja ir dalinasi įspūdžiais, prisimena mokyklą ir jos renginius. Dar smagiau, kad noriai atsiliepė į kvietimą, atsiprašinėjo negalintys atvykti, vieni atėjo visu pusvalandžiu anksčiau, kiti atlėkė vėluodami, kas vos prasidėjus renginiui, kas jau ir įpusėjus... Svarbiausia, kad iš 164 pernai baigusiųjų mokyklą susirinko visas penktadalis. Pasak Luko Beinoriaus, čia  tie, kuriems mokykla  tikrai buvo brangi.

Paklausti, kuo skiriasi mokymasis mokykloje nuo studijavimo universitete ar kolegijoje, daugelis tvirtino, kad mokykloje tu esi svarbus, tavimi visi rūpinasi, su tavim bendrauja kaip su žmogumi. Studentas jau turi rūpintis viskuo pats, nes niekam nesvarbu, ar tau kažką skauda, ar tu tiesiog nespėji kažko padaryti. Dėstytojas neprieis ir nepasiūlys dar kartą paaiškinti uždavinio, kažką praleidai, kažko nesupratai – niekam tai nerūpi, sukis, kaip išmanai pats. Lukas Caporkus pastebėjo keistą dalyką, kad mokiniai į pamokas eina, o nuo kontrolinių stengiasi visaip išsisukti, studentai atvirkščiai, geriau praleis vieną kitą paskaitą, bet į atsiskaitymus net ir sirgdami ateis. Žinoma, gyvenimas bendrabuty- neišsemiama tema. Ir ko tik nebūna, studentai tikrai išradingi. Bendrabutis turi ir privalumu, nes esi ne vienas. Galima viskuo dalintis. Pavyzdžiui, Akvilei Kablytei kažkas paskolino kaukolę... Aišku, trūksta skanaus naminio maisto, dažniau nei tikimasi kažkaip pasibaigia pinigai... Beje, atsirado ir naujas studentų valgis- tai nebe bulvės, o bomžasriubė arba badasriubė. Mokytojams teko dar ir paaiškinti, kad tai sausa makaronų sriuba iš pakelių, užplikoma karštu vandeniu... Merginos patarinėjo nesižavėti ,,kebabinėmis“, nes tie koldūnai labai greitai priaugina keletą papildomų kilogramų. Dar vienas studentiško gyvenimo ypatumas – kelionės viešuoju transportu. Iš pradžių teko ir susipainioti, kai įsėdi ne į tą troleibusą, pamatai ir už Vilniaus ar Kauno esančius laukus, kažkam teko ir visą maršrutą apvažiuoti, kol grįžo į pažįstamas erdves... Išsisklaidę po Lietuvos didmiesčius, ne vienas sakosi pagalvojęs, kaip gera Radviliškyje, kai nereikia važinėti viešuoju transportu 40 min. iki universiteto, bėgioti iš vieno ,,mikriuko“ į kitą...

Paklausti, ką reikėtų keisti gimnazijoje, kad ji būtų patrauklesnė jaunam žmogui, visi tvirtino - daugiau renginių, ,,baisesnių“ krikštynų, netgi daugiau prievartos... Smagu, kad gimnazijos ,,žvaigždutės“, aktyviausi gimnazistai ir studijuodami nesnaudžia, dalis priklauso studentų taryboms ar klubams, dainuoja chore ar šoka. Dar smagiau, kad dauguma patenkinti savo pasirinkimu, kad nesuklydo, kad net ir tie, gimnazijoje buvę tarp tinginėlių ir nuolatinių bėgikų iš pamokų, dabar mokosi... O dabartiniams abiturientams sako, kad brandos egzaminų nėra ko bijoti, juk mokėtės visus dvylika metų. Be to, kas gi čia tie trys ar penki egzaminai. Studijuodami laikysit 7 ar net 13. Gintarė Kasiliauskaitė patarė, nesijaudinti, nes būtent jai jaudulys ir nerimas pakišo koją. Nervinosi prieš egzaminą, prastai miegojo, nors matematikos egzaminui keletą metų papildomai ruošėsi, tikrai gerai mokėjo, o norimo rezultato nepasiekė.  Dar vienas patarimas – studentiškos stovyklos. Pasak pirmakursių, tai puiki proga pažinti būsimus grupės draugus ir susidraugauti. O ,,špargalkes“ galite pasidaryti (kol jas rengi, išmoksti), bet nė vienam jų neprireikia. Kaip sakė G. Kasiliauskaitė, jei būčiau išėjusi į tualetą ir kažko kažkur ieškojusi, tikrai būčiau susipainiojusi ir nebespėjusi atlikti visų istorijos užduočių. Be to, buvę mokiniai atskleidė ir vieną kitą gyvenimo mokykloje paslaptį, kaip savo pabėgimą iš chemijos pamokos užglaistė, kaip į teatro pamokas neidavo... Rūta Kravčenkaitė kuo puikiausiai atliko savo Olgos vaidmenį, Dovilė Hofmanaitė ir Sonata Sakalauskaitė neklysdamos padainavo savo mokyklines dainas. Svarbiausia, visi džiaugėsi ir didžiavosi, kad mokėsi Lizdeikos gimnazijoje. Visi lyg susitarę tvirtino, kad toks renginys reikalingas. Net iškėlė mintį, kad reikia kviesti ne tik pirmakursius, bet ir vyresnius. Sakėsi, kitąmet pakviesti irgi stengtųsi atvykti.

Po renginio niekas neskubėjo skirstytis, kai kurie dar rinkosi į klases pratęsti šnekos... O jos tiek daug būta: ir apie gimnazijos kotletus, ir apie išgriautą ,,Vefą“, ir apie neįtikėtinai praplatėjusius koridorius, ir apie pagražėjusius auklėtojus... Tikimės, kad šitoks susitikimas taps tradicija ir sukvies tikrai didesnį būrį abiturientų pabendrauti su pirmakursiais.

Buvusiosios 4B auklytė