Pusiau gulomis drybsau lovoje ir kaip kiekvieną penktadienio vakarą stengiuosi įtikinti save ir milijonus kitų visuose pasaulio užkampiuose vienatvės kaimynystėje gyvenančių žmonių, jog vienišumas neslegia. Staiga šuo lyžteli mano pėdą ir motiniškomis akimis, rodos, prašo nusiplauti kojas, mat ką tik basomis tyrinėjau lauką. Mazgodamasi švelnias kelių dulkes nuo pėdų, supratau, jog tiesiog nevalingai paklusau... šuniui. Tačiau tai tik fonas. Pamenu, kaip Sartras ,,Šleikštulyje“ siūlė rinktis: gyventi ar pasakoti. Dabar renkuosi pasakoti.
Vis dar jausdama keistai malonų šilumos dilgčiojimą pėdose, atmintyje dar tipenu tuo skausmingai švelniu žvyrkeliu, kurį palikau dulkėti. Tiesa, pridulkėjo ir į mintis, kurios po truputėlį kelia audras ir reikalauja būti išleistos į pasaulį. Teks paklusti ir joms... Galvoje nepadoriai stypso vienas sakinys, tačiau niekaip negaliu nuspręsti, kokiu žodžiu jį pradėti: gyventi ar tikėtis. Dinamiškumo reikalaujantis gyvenimas ir statiškas tikėjimasis, atrodo, sunkiai suderinami. Tačiau gyvenimas be statiškumo būtų absurdiška veiksmų virtinė. Taip pat tikėdamiesi dažniausiai laukiame tam tikro fizinio įvykio, o ne dar vienos statiškos tikėjimosi objekto būsenos, todėl šie du veiksmai turi vilties būti suderinti. Gal tiesiog pabandykime pakreipti brūkšnį ir sugretinti šiuos žodžius (gyventi/tikėtis), manydami, jog gyvenimas yra nuolatinis kažko tikėjimasis? Šį klausimą palieku individuliai interpretacijai tarsi tapytojas palikęs tuščia dėmę drobėje – spalvą įsivaizduokite patys. Taigi, gyventi/tikėtis – tarsi basomis eiti žvyrkeliu.
Viskas atrodo paprasta ir kartais netgi kvaila (kaip, pavyzdžiui, pastarasis sakinys), kol nepasistengiame pasiknaisioti. Panašu, jog didžioji dalis visuomenės yra visiškai patenkinta tuo, kaip viskas atrodo, tačiau ne mums teisti... Vaikščiodama žvyrkeliu (veikiau, kerėpliškai tipendama) stengiausi dėti kiekvieną žingsnį ant smulkesnių, iš pirmo žvilgsnio švelnių akmenėlių. Taip pat kruopščiai stengiausi vengti didesnių akmenų, nes jie buvo panašiausi į dar vieno įbrėžimo pėdoje kaltininkus. Tačiau visai kaip gyvenime/tikėjimosi procese viskas vyko atvirkščiai - mažieji akmenėliai buvo skaudžiausi, o didieji tapo palengvėjimu.
Kiekviename savo žingsnyje stengiamės pasirinkti saugiausią vietą, kur pastatyti koją, tačiau vengdami, regis, didesnių, tačiau nepasikartojančių sunkumų kartais nesuprantame tikrosios daugelio menkų problemų įtakos ir pasirenkame jas savo kelionės palydovėmis. Žinoma, negalime būti visiškai užtikrinti, jog perlipdami didesnį barjerą nukentėsime mažiau, nei bandydami ji apeiti kitais smulkių akmenėlių keliais, tačiau tikiu, jog čia puikiai veikia dėsnis mažiau = daugiau. Taip pat ir tikėjimasis – laukiame lengvesnių veiksmo pasekmių, tačiau viskas įvyksta ne taip, kaip norėjome. Deja, dažniausiai be išimčių.
Žinoma, galite prieštarauti ir sakyti, jog dabar ne akmens amžius, turime avalynę ir galime išgyventi be maloniai (kartais nelabai) skaudaus tipenimo per akmenėlius. Sutinku, galime pasirinkti saugiai keliauti gyvenimo šaligatviu, tačiau sustoję jo pabaigoje jusime nuviliantį šaltį ir veikiausiai sutrinsime keletą bjaurių pūslių. Sustoję žvyrkelio pabaigoje jausime ne ką kita, o be galo malonią šilumą, kuri padės žengti daugelį žingsnių ateityje. Net ir paskutinėje kelionės stotelėje aplinkos šiluma yra geriausia dovana prieš pradedant keliauti Kitoje pusėje. Įsitikinusiems, jog blefuoju, rekomenduoju vėsų, vakarinį, rausvos saulės nušviestą (geriausia) kaimelio žvyrkelį ,,paragauti‘‘ basomis. Pasiūlymas be jokių akcijų ar nuolaidų. Užmiršę savo, pasak F. Beigbederio, homo consommatus tapatybę, tiesiog atsineškite su savimi netiesioginį veiksmų supratimą, vaizduotę ir truputį laiko bei pastangų savianalizei. Ar siūlau iš tiesų pasivaikščioti žvyrkeliu, ar patipenti juo mintyse – spręsti jums.
Dabar renkuosi gyventi. O jūs?
Visuomet lizdeikietė Kristina Šiošytė
