Get Adobe Flash player

Ištrauka iš 3A klasės mokinės Akvilės Margytės darbo ,,Atrasti savąjį kelią“  Jaunųjų filologų konkursui (trečiasis darbas)

Šiandien mano pašnekovas - nustebsite – mano MAMA! – E. Margienė. Kaip mylinti dukra, aš, aišku, manau, kad mano mama, kaip ir visos, nuostabi, šilta, mylinti, jautri, rūpestinga, visada besišypsanti ir skubanti į pagalbą. Bet ji ypatinga dar ir tuo, kad yra Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centro pedagoginės psichologinės tarnybos psichologėŠiandien ir pakalbinsiu mamą-psichologę:

Mamyte, prie Tavo mėgstamos žalios arbatos puodelio kviečiu leistis į prisiminimus ir atsakyti į keletą man svarbių klausimų.

Taigi, ar galėtum prisiminti savo gimimo istoriją? Kuo ji buvo ypatinga, įdomi? Prisimink save, savo artimuosius ir draugus, kurie buvo šalia vaikystėje ir paauglystėje. Ar galėtum teigti, jog Tavo vaikystė buvo kitokia nei kitų vaikų? O kaip toliau klojosi Tavo gyvenimas?

Gimiau aš praeitame amžiuje, rudenį ir, kaip prisimena mano mama, tai buvo labai gražus, spalvingas, sausas, tiesiog auksinis ruduo.  Tą dieną, kaip pasakojo mama, už gimdymo namų langų ypatingai švietė saulė ir auksu spindėjo klevo lapai. Žėrinčio spindesio  fone  Auksės vardas tarytum prašyte prašėsi, bet po dvejonių tėtis išrinko Ingos vardą, tačiau mamos argumentai pavadinti pirmagimę Enrika  buvo įtikinamesni. O gal tik mama stipresnė buvo? Giminaičiams sunkiai sekėsi įsiminti mano vardą, juo labiau, kad ir pati save iki septynerių metų Lika vadinau. Kiekvienas vadino, kaip norėjo. Prisimenu, kai nuvažiuodavau pas senelius į Šiaulėnus, senelis pametėdavo mane į viršų ir sakydavo: „Mano Andrėjus atvažiavo“. Gimiau Lietuvoje, Radviliškyje. Buvau pirmas vaikas ne tik tėvams, bet ir pirma vaikaitė savo seneliams, dėdėms ir tetoms. Buvau laukiamas vaikas, bet dabar įsivaizduoju, jog mano moteriška lytis turėjošiek tiek nuvilti artimuosius. Kaip gi čia? Karininkų šeimoje, ilgoje karininkų dinastijoje gimė „mergyčka?“ Manau, visi lengviau atsikvėpė, kai po dvejų metų gimė mano brolis Ernestas, kuris visiškai pateisino giminės lūkesčius ir tapo karininku. O aš, kaip sako žymusis Sigmundas Freudas, buvau princesė, nuversta nuo sosto. Nepamenu, kad būčiau jautųsi kokią nuoskaudą dėl brolio gimimo, visada jutau tik džiaugsmą, kad jis buvo ir yra. Nors jei jau labai atvirai, tai vaikystėje stengiausi nenusileisti broliui ir, jei jis žaidė futbolą, aš stovėdavau vartuose, jei jis išmoko važiuoti dviračiu be rankų, tai aš ant vieno rato.

Įdomi, neįprasta buvo mano vaikystė ir paauglystė, nes dešimties metų sulaukusi su šeima gyventi ir mokytis išvykau į Vokietiją. Ten patekau į mokyklą, kurioje mokėsi įvairių tautybių vaikai. Vasaras leisdavau tarptautinėse stovyklose. Vieną vasarą tokiame kalnuotame miestelyje Wernigerode auklėtojais dirbo studentai iš Austrijos. Įsiminiau juos, nes buvo pop-roko grupės „Opus“ nariai, žinai, kur dainuoja: „Live, na nanana, Liveislife....“  Išmokau kalbų, bet tik dabar suprantu, kad šis laikotarpis davė kur kas daugiau- besąlygišką kitų tautų, religijų, rasių priėmimą. Šešiolikos grįžau į Lietuvą, į Tarybinę Lietuvą. Tada sužinojau, kas yra kultūrinis šokas, kas yra santvarkos baimė, ką reiškia ilgėtis draugų, to, ko jau niekada nebus. Sunkus buvo laikotarpis, kai teko mokytis gimtosios kalbos iš naujo, galvoti apie tai, kuo aš norėčiau būti. Domėjausi psichologija, o psichiatrija tiesiog žavėjo, tačiau septyniolikos nuspręsti ir apsispręsti labai sunku. Užteko mamos komentaro „Kur dirbsi, psichuškėj?“ ir stojimo į Vilniaus universitetą planai buvo atidėti dvylikai metų. Baigiau Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijau pradinių klasių mokytojos specialybę. Visada su šypsena ir šiluma prisimenu savo mokinius ir jų tėvelius. Nepatikėsi, bet man puikiai sekėsi su mokiniais ir jų tėvais. Manau, kad jų dėkabuvau laiminga darbe, apgyniaumokytojos metodininkės kvalifikaciją, o tada.... vis nepaleido ta psichologija. Įstojau į Vilniaus universitetą, o čia jau tu, dukryte, puikiai pameniprie knygų mano praleistas dienas, naktis, atostogas. Mokslai buvo sunkūs, daug jėgų atiduota, tačiau pojūtis, kad esi savo vietoje, atperka viską. Šiuo metu dirbu miesto Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje psichologe. Esu geros komandos dalis ir šiuo laikotarpiu man visu šimtu procentų tinka posakis: „Į darbą kaip į šventę“. Mokslai baigti, darbas mėgiamas, vaikai dideli, taigi, atėjo laikas, kai gali ne tik pagalvoti apie save, bet ir realizuoti numatytus planus. Apie svajones net nekalbu, nes mano pati didžiausia svajonė realizuota ir net keturis kartus. Nuo šešiolikos iki trisdešimt penkerių dažnai sapnuodavau savo jaunystės miestą Magdeburgą, kur liko jie, mano draugai, mano mokykla, mano namas. Tavo tėtis nuvežė mane į Magdeburgą ir kelionės į mamos jaunystės miestą tapo šeimos tradicija. Psichologija užima didelę mano gyvenimo dalį, tačiau apgalvotai neleidžiu jai šeimininkauti ir užimti visos manęs. Taip be psichologijos, atsirado sporto salė, detektyvai, didžiosios aistros: slidinėjimas ir jūra.

Neseniai  skaičiau antikos rašytojo Ezopo pasakėčią:

,,Vieną gražią dieną du krabai išėjo pasivaikščioti.

-          Vaikuti,- tarė motina,- tu labai kreivai vaikščioji. Stenkis eiti tiesiai ir nesvyruot į šonus.

-          Mamyt,- atsakė jaunas krabukas,- pati man parodyk, kaip reikia vaikščioti, tada aš paseksiu Tavo pavyzdžiu.“

Mūsų šeimoje man ir broliui Tavo atsakomybė, rūpestis, punktualumas yra sektini pavyzdžiai. Ar tiesa, kad geriausias pamokymas vaikams yra tėvų pavyzdys?

Tikra tiesa, nes tėvai dažniausiai vaiko stebimi elgesio modeliai, tačiau labai svarbu neužmiršti, kad realiame gyvenime vaikai susiduria su įvairiais elgesio pavyzdžiais, todėl elgesys retai formuojasi remdamasis vienu elgesio modeliavimo šaltiniu, pavyzdžiui, mama. Kitaip tariant, kažko vaikas išmoko iš tėvo, kažko iš mamos, kažko ir senelio, o kažko ir iš kaimyno. Svarbiausia, ar tas vaikas matė, jog modelio elgesys buvo naudingas ar kaip nors apdovanotas. Jei matytas elgesys, nepriklausomai nuo to, tinkamas ar netinkamas, bet buvo naudingas, būtinai įsitvirtins vaiko gyvenime. Todėl labai svarbu, jog vaikas kuo dažniau matytų gerą pavyzdį.

Labai stengiausi jums savo pavyzdžiu parodyti mokslo vertę, parodyti, jog, jei atrodo aukštuma neįveikiama, reikia paieškoti arba kito kelio, arba įdėti daugiau pastangų. Pameni, jei tik tavo brolis pasiskųsdavo žemu pažymiu, sulaukdavo atsakymo: „Pažymys tiesiog proporcingas įdėtam darbui“. Daug mokausi pati ir dabar matau, kad Jums, mano vaikams, tai taip pat vertybė. 

Daugelis sociologinių tyrimų byloja lietuvius esant vienus homofobiškiausių Europoje. Kas trečias Lietuvos gyventojas mano, kad tik visiškas homoseksualų nebuvimas nekeltų problemų visuomenei; kone ketvirtadalis bijo homoseksualių kaimynų, homoseksualai tapatinami su liga, nuodėme, pedofilija. Pokalbiai apie tai, kad tokie žmonės gyvena tarp mūsų, sukelia masinę isteriją, kad pasaulį užvaldys homoseksualai. Kodėl kyla tariamas homoseksualų pavojus? Kaip netapti aklu homofobu?

Skirtumai tarp žmonių nėra pagrindas nesantaikai, užgauliojimams ar net persekiojimui. Žinau ir kitus tyrimų duomenis. Pavyzdžiui, 80 procentų Lietuvos gyventojų laiko save tolerantiškais, tačiau šis tolerantiškumas pasireiškia tik tada, kai kitoniškumas ar homoseksualumas neliečia asmens artimiausios aplinkos. Sunku taip paprastai atsakyti, kas sukelia tokį didelį pasipriešinimą,- lietuviškasis užsispyrimas ar krikščioniškų vertybių puoselėjimas? Mes gyvename visuomenėje, kur labai vertinamos šeimos vertybės, o vienišos mamos, netradicinės orientacijos žmonės smerkiami ir dėl grėsmės tradicinei šeimai. Norėčiau, kad mano vaikai būtų tolerantiški kitokiems nei jie ir atsimintų, jog pakantumas kitiems- tai supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo tavęs ir pripažinimas, kad tas, kitas žmogus, turi teisę būti kitoks. Budistų išmintis sako, kad tai, kas kitame tau atrodo nepriimtina, rodo ne žmogaus ydas, bet visų pirma tavo paties ribotumą, todėl, dukrele, plėsk savo pažinimo ribas.

Prieš keletą metų Europoje buvo atlikta suaugusiųjų žmonių apklausa apie jų skaitymo įgūdžius. Tyrimas atskleidė grožinės literatūros kūrinių, kurių europiečiai negali užbaigti skaityti, dešimtuką. Pasirodo, kad viena iš dešimtuko sąrašo knygų F.Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“, kurį mums rekomendavo perskaityti lietuvių kalbos mokytoja, nes šį kūrinį mes analizuosime. Prisipažinsiu, suabejojau: skaityti ar ne. Iš vienos pusės kvepia negeru įvertinimu, iš kitos- ko gi reikia skaitytojams, jei net pasauline klasika tapusius kūrinius jie įrašo į neperskaitytų knygų dešimtuką?

Prisipažinsiu ir aš, šį kūrinį skaičiau tik dėl to, kad reikalavo mokytoja. Klasikos knygų skaitymas iš skaitytojo reikalauja ne tik skaitymo įgūdžių, gebėjimo įsijausti į kūrinį, bet ir atkaklumo bei užsispyrimo. Papasakosiu, kaip aš skaičiau įžymaus rusų rašytojo Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“.  Prieš 26 metus šis kūrinys kaip ir dabar buvo laikomas šedevru ir mano kiemo draugai iš kažkur gavo šią knygą. Užsiėmiau eilę, kiekvieną vakarą klausiausi, kaip visi aptarinėja ir žavisi herojais, įvykiais. Kai atėjo mano eilė skaityti, niekaip negalėjau suprasti, kuo ši knyga taip sudomino draugus. Išdrįsau apie tai paklausti draugų ir išgirdau atsakymą: „Enrika, tu tiesiog neužaugai iki šios knygos“.  Būdama jau studentė, nusipirkau šią knygą, perskaičiau, tačiau nieko nesupratau. Keturiasdešimties vėl paėmiau ją į rankas, bet niekas nepasikeitė. Taigi,  iki tam tikrų šedevrų mes neužaugame, nesubręstame, gal nebūname emociškai pasiruošę, todėl kai kurie  F. Dostojevskio, L. Tolstojaus kūriniai žavi, tačiau skaitomi sunkiai. Pagalvojau, kad pasaulinio garso rašytojai   (F. Dostojevskis, L.Tolstojus, I. Kantas, G. Eliot, G. Sand) yra laikomi ne šiaip gabiais asmenimis, bet genijais, tai ar paprasta yra žmogui su vidutiniais gebėjimais suprasti ypatingo proto dėsnius?

Mums, moksleiviams, gana įprasta scena: žinai, kad reikia parašyti rašinį, perskaityti užduotą knygą ar išspręsti uždavinį, tačiau rankos nekyla ir gana. Ne vieno pokalbio metu esu girdėjusi klausimą: ,,Iš kur tu turi tiek valios?“ Paprastai tolesni žodžiai būna: „Aš taip nesugebėčiau“. Taigi, ką reiškia turėti tvirtą valią? Kaip ją ugdyti? Ir ar būtina tai daryti?

Valia yra ypatinga tuo, kad pats žmogus sąmoningai ją reguliuoja. Jei veikla yra įdomi, teikia malonumą ir pasiektas rezultatas bus apdovanotas, tai valios užteks nugalėti išorės (pavyzdžiui, draugų atkalbinėjimą rašyti rašinį) ir vidaus (pavyzdžiui, tingėjimas) kliūtis. Įsivaizduok žmogų, kuris turi didelių bėdų dėl svorio ir niekaip neužtenka valios imtis atitinkamų priemonių, pradėti sportuoti, laikytis dietos, atsisakyti saldumynų. O jei už kiekvieną numestą kilogramą jis gaus šimtą litų? Kaip manai, ar jo valia sustiprės? Jei apie rašinį, tai valios rašyti visada užteks, jei mokinys žinos ir supras, kokiu tikslu atliekama ši veikla (tarkim, ruošiamės egzaminui), turi norėti tai daryti (nes padės lengviau įveikti egzaminą), o čia jau, kaip matai, ir mokymosi motyvacija „kvepia“, žmogus turi remtis savo gabumais, įvertinti savo veiklą ir leisti būti įvertintas. Jei veiklos rezultatas teigiamas, tai stiprės mokinio mokymosi motyvacija ir, be abejo, kitiems rašiniams jis naudos mažiau valios pastangų. Valią ugdyti galima, o pradėti reikia nuo savikontrolės ugdymo, teigiamų emocijų palaikymo ir atsakomybės priėmimo. Asmeniškai, mano valia susilpnėja dėl nuovargio, tada natūraliai ieškau atsitraukimo būdų ir čia jau reikia valios pastangų tęsti pradėtą ar pažadėtą veiklą. Atsakomybė prieš kitus verčia įveikti išorines ir vidines kliūtis bei eiti pirmyn. Aš jau vaikystėje girdėjau žodžius: „Nėra žodžio nenoriu, yra žodis reikia“,- tėtis taip ugdė mano valią.

Pastarasis dešimtmetis labai išplėtė žmonių galimybes bendrauti. Tai, kas vyksta virtualioje erdvėje, savotiškai pakeičia bendravimą realiame pasaulyje. Skaitydama „Facebook“ puslapius niekaip negaliu suvokti, kas verčia kai kuriuos žmones rašyti asmeninius dalykus apie savo gyvenimą arba kam turėtų būti įdomu, ką aš valgiau pietums. Maža to, mane stebina draugų sąrašas, kuriame užregistruota 500 vardų. Kaip galima suspėti palaikyti artimus ryšius su visais? Pernai su klase Kauno dramos teatre matėme jaunimui skirtą spektaklį „Moderatoriai“, kuriame gal kiek hiperbolizuotai ir grotestiškai buvo analizuojamos šios problemos. Taigi, kokią įtaką žmogui, jo vystymuisi kaip asmenybei gali turėti iškreipta internetinio populiarumo iliuzija?

Labai teisingai pastebėjai, - populiarumo iliuzija... o kas yra iliuzija? Tai netinkamas, netikslus, iškraipytas vaizdas, kai realybė suvokiama ne tokia, kokia yra iš tikrųjų. Ir man yra tekę pasiteirauti kliento: „Kiek tu turi draugų?“ Atsake taip: „Turiu du šimtus dvidešimt septynis, bet čia tai nieko, va mano draugas Domas turi tris šimtus“. Nusistebėjau, kad tikslų skaičių žino, o, pasirodo, tai „Facebook“ „draugus“ suskaičiavo.   Gal ir ne bėda būtų, jei tokį atsakymą pateiktų penkerių ar šešerių metų vaikas, kuris akimirksniu užmezga pažintį, pažaidžia, susipyksta ir vėl susiranda naują draugą,  bet kai taip kalba trylikametis, graudu darosi. Tada supranti, kad įvairūs socialiniai tinklai iškreipia žmogaus supratimą apie draugystę, draugiškumą, pagalbą draugui. Po kelių konsultacijų paaiškėjo, kad pažįstamų turi daug, o va draugą tik vieną, Domą, su kuriuo jau lopšelyje šalia miegojo. Socialinių tinklų žala, kad jauni žmonės itin romantiškai, patikliai žvelgia į naujas pažintis, tiki gražiais, nors ir banaliais komentarais, atskleidžia šeimos ar kitų žmonių paslaptis,- tiesiog mano, kad ten visi kitokie, tokie patikimi, įdomūs, draugiški, o realiame gyvenime įsivyravo vartotojiškas elgesys su bendraklasiais, kiemo draugais. 

Visi garsiai kalba apie tai, kad mokyklose egzistuoja patyčių epidemija. Patyčios plinta tarsi virusas: šiandien mano draugai rytoj gali tapti priešais. Sudaromos, ruošiamos įvairiausios programos, projektai, kaip kovoti su šiuo baisiu reiškiniu. Neseniai skaičiau straipsnį spaudoje, kad norint sužadinti pozityvius žmogaus jausmus, paskatinti susimąstyti, galima padedant muzikai. Daina gali tarsi užkirsti kelią patyčioms ir smurtui. Įdomu, ar kas nors bandė įvertinti, kokią galią turėjo ir turi tokios lietuvių dainos kaip A. Mikutavičiaus „Trys milijonai“, A. Mamontovo „Saulės miestas“?

Iš tiesų patyčiomis susidomėta ne dabar, o dar 1968 metais. Mokslininkas Olweus'as yra laikomas patyčių tyrimų pradininku ir ekspertu tarptautinėje bendruomenėje. Žinai, iš pradžių šis mokslininkas tyrinėjo patyčias tik tarp berniukų ir manė, kad tai grynai vyriškas fenomenas, tačiau po kelerių metų į savo tyrimus įtraukė ir mergaites. Išvadas padarė, kad mergaičių ir berniukų patyčios skiriasi kokybe, o ne kiekybe. Lietuvoje patyčių mastas aukščiausias iš 35 šalių! Mūsų mieste taip pat buvo atliktas toks tyrimas ir paaiškėjo, kad septyniasdešimt procentų mokinių mokykloje patiria patyčias. Griebtasi už galvos, kur psichologai, kur socialiniai pedagogai žiūri? Jie žiūri, mato ir dažniausiai psichologai dirba  su patyčių aukomis, nes šie vaikai kenčia dėl pažeminimo, savęs nuvertinimo, dėl bejėgiškumo jausmo ir neretai išsivysčiusios depresijos. Socialiniai pedagogai dirba su skriaudėjais, kurie neretai tampa nusikaltėliais, nes būtent taikydami agresiją išmoko tvarkyti savo aplinką ir bendravimą. Betgi supranti, kad vienas specialistas tokiame lauke ne karys, todėl yra kuriamos prevencinės patyčių programos, kuriose dalyvauti turi ryžtis absoliučiai visa mokyklos bendruomenė: mokytojai, mokiniai, tėvai, aptarnaujantis personalas. Šios programos efektyvios jau vien tuo, kad pradeda vienyti visus, padeda atstatyti prarastą mokyklos garbę, pasitikėjimą kitais, padeda atkurti saugią atmosferą. Klausei apie M.Mikutavičiaus ir A. Mamontovo dainas... manau, kaip tik „Trys milijonai“ ir yra mus vienijanti daina, kai stovime visi kartu, pakėlę tris pirštus į dangų ir net nemanome šaipytis vieni iš kitų. Tiesiog prašosi išvada, kad tik vienybėje jėga ir galimybė išvengti patyčių.

Paauglystėje būna periodas, kai populiarumo siekiama bet kokia kaina, net įgyjant žalingų įpročių- atsiranda cigaretės, alkoholis, net narkotikai ar ankstyvas seksualinis gyvenimas. Tėvams kyla klausimas, kaip to išvengti? Ką patartumėte jiems?

Natūralu paauglystėje siekti populiarumo atrandant savitą rengimosi, šukuosenos stilių, o tavo minėti žalingi įpročiai man daugiau siejasi ne su populiarumo, o su aštrių pojūčių siekimu. Jei kalbame apie asmens stilių, tai kodėl gi nepaeksperimentavus? Kada, jei ne paauglystėje, išbandyti žalią ar oranžinę plaukų spalvą? Tas paauglys, kuris sugeba rasti sau mielą ir tikslingą užsiėmimą (tarkim, sporto, muzikos, dailės mokyklos lankymas), turi šalia autoritetą (mokytoją, trenerį, tėvus), retai griebsis narkotinių medžiagų, alkoholio ar rūkalų. Tačiau jei „stumi“ dienas gatvėje, kai nuolat nėra kuo užsiimti, tai lakstymas už kampo parūkyti jau pramoga. Manau, tėvams rekomenduočiau sudominti savo paauglį kokia patrauklia veikla ir savo pavyzdžiu rodyti sveikos gyvensenos įgūdžius.

Tu nori su manimi pasikalbėti apie ankstyvą seksualinį gyvenimą? O nuomonės tikiesi kaip mamos ar kaip psichologės? Manau, nė nereikia sakyti, kad subrendusių žmonių gyvenimas turi prasidėti ne ankstyvojoje paauglystėje, t.y. 13-15 metų. Šis amžiaus tarpsnis pasižymi tuo, jog paaugliai siekia patirti kuo daugiau aštrių pojūčių ir galima manyti, jog ankstyvasis lytinis gyvenimas yra susijęs su tuo, tačiau kas po to? Po to arba gilus nusivylimas, arba siekis patirti jų vis daugiau ir daugiau. Lytinį gyvenimą lydi ir atsakomybė prieš partnerį, o kokia atsakomybė, kai ne romantiniai jausmai skatina poruotis. Trumpalaikės santuokos, ankstyvas nėštumas, Veneros ligos, besikeičiantys partneriai yra ankstyvojo lytinio gyvenimo pasekmė. Aštrių pojūčių galima patirti ir užsiimant įdomia veikla, sportuojant ir nutolinant lytinį gyvenimą tiek, kad jis nebūtų laikomas ankstyvuoju.Tokie mano patarimai šiandien.

Ačiū, Mamyte, už gražius prisiminimus ir nuoširdų bei atvirą pokalbį.

Nėra už ką, mano mažoji. Smagu prisiminti savo vaikystę, nes ji buvo tikrai puiki, o atsakyti į Tau rūpimus klausimus visada esu ir būsiuspasiruošusi. Tu tai žinai.

Arbata jau išgerta, pageltę nuotraukų albumai vėl paslėpti spintoje. Seniai jau taip nesėdėjome dviese: mama ir dukra. Gera, ramu ir jauku mūsų namuose. Poetas Dantė sakydavo, kad žmogus gimsta du kartus,- antrą kartą iš tikrųjų gimsta, kai įgyja dvasią. Džiaugiuosi, kad savo tėvų namuose aš atradau tą dvasią.

EN
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
Ką pirmiausia reikėtų daryti, kad gerėtų Tavo mokymosi pasiekimai?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Erasmus+
Reklaminis skydelis
Nordplus
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien425
mod_vvisit_counterVakar1266
mod_vvisit_counterŠią savaitę5443
mod_vvisit_counterŠį mėnesį3076