Get Adobe Flash player

Skirta Valentino dienai

Meilė- stebuklingas jausmas, aplankantis žmogų netikėtai, tarsi vėjo gūsis švelniai pašiaušiantis plaukus ir sujaukiantis protą. Ir nesvarbu, ar tau 10 ar 60, užkabinusi tave, ji taip paprastai nepaleis.

Skambutis į duris. Praveriu, už jų nepažįstami žmonės: strazdanotas vaikėzas ir toks pat strazdanotas vyriškis, aišku, be prisistatymo, kad šeimyninis duetas.

-          Laba diena,- mandagiai sveikinasi nepažįstamasis. – Aš  Mindaugas Ropė, čia mano sūnus Karolis. Jis nori jums kai ką pasakyti,- baksteli alkūne sūnui į šoną. Šis kosteli ir nuleidęs galvą bando išspausti kažkokius garsus.

-          Kalbėk aiškiai ir garsiai,- griežtai reikalauja tėtušis. Aš tik mirksiu, negalėdama suprasti, kas čia vyksta.

-          Atsiprašau, jūs tikriausiai sumaišėte adresą,- šypteliu.

-          Ne, nesumaišėme,- rimtai atsako Mindaugas Ropė. – Aš patikslinau. Tai čia. O jūs esate Austėjos mama.

-          Taip,- konstatuoju faktą.- Bet Austėjos nėra, ji muzikos mokykloje.

-          Gaila,- tęsia rimtasis tėtušis.- Bet mums reikalinga jūs, ponia.

-          Nesuprantu, tai gal užeikite, čia tarpdury nepatogu,- kviečiu į vidų.

-          Ačiū, pone, mes trumpam. Jis tik kai ką pasakys ir mes važiuosime.

-          Klausau. Ką tu, Karoli, nori man pasakyti.

-          Aš...aš... aš atsiprašau, kad taip pasakiau,- kažkaip sugeba ištęsti tokį trumpą sakinį ir vėl nuleidžia galvą.

-          Nesuprantu, ką tu pasakei?- stebiuosi.

-          Bet ji man labai graži, nu tokia graži...kad aš myliu ją,- veidu rieda didelė vieniša ašara.

-          Džiaugiuosi, kad myli, tik nesuprantu, kuo čia aš dėta?- nustembu.

-          Gerai. Eik į mašiną,- įsako tėvas sūnui, tada atsisuka į mane ir priduria.- Gerbiamoji ponia, atsiprašau už nepatogumus ir negražų sūnaus elgesį, daugiau tai nepasikartos. Viso gero,- apsisuka ir lyg vijurkas nuskuodžia laiptais.

Žiūriu nieko negalėdama suprasti. Keistuoliai, atvažiavo, atsiprašė, tik neaišku, už ką ir kodėl.

Uždarau duris ir pėdinu į svetainę. Palaiminta ramybė, kuri šiuos namus aplanko  retai. Įsirangau fotelyje ir, kol vyras nemato, pasineriu į meilės romaną.

-          Mamyte, aš namie,- skardus dukters balsas nutraukia mano keliones po jausmų pasaulį. – Pavargau, džiaugiuosi, kad paskutiniai metai, neištverčiau daugiau tų kanklių.

Skubu į virtuvę, nes jeigu nepažiūrėsi, tai nuolatinė dieta tęsis amžinai. Likę vien kaulai ir oda, bet vis tiek  ,,laikysiuos dietos, skaičiuosiu kalorijas, derinsiu maistą ir visus išvarysiu iš proto“.

-          Vieną samtelį, tik vieną mažytį samtelį, ne, ne, grietinės nereikia, bulvių taip pat nereikia, duonos irgi,- šaukštu maišydama sriubą ir atidžiai stebėdama bene pamatys plaukiojančias kolorijas, aiškina dukra.

-          Tai tu vandens įsipilk, bus tas pats, kodėl aš dar vargstu, burokus pjaustau, įdėsiu taip į vandenį, nudažys raudonai ir galėsi srėbti,- bambu supykusi.

-          Mama, nesikabinėk, aš pavargusi.

-          Tiesa, tau linkėjimai nuo Karolio.

-          Karolio? Kaimyno? Grįžo iš Norvegijos?

-          Ne, ne tas Karolis.

-          O koks? Daugiau Karolių nepažįstu.

-          Nuo Karolio Ropės.

-          Kokio Ropės? Nepažįstu tokio, mama, ką tu  išsigalvoji?

-          Karolis Ropė buvo atėjęs su tėčiu ir manęs atsiprašė, tik nesupratau, už ką ir kodėl.

-          Mama, tu kažką painioji. Gal jie suklydo, ne čia pataikė?

-          Sakė, kad čia, nes jiems reikėjo Austėjos mamos.

-          Juokinga? Na ir ką? Atsiprašė? Ir kas tada?

-          Taip, atsiprašė ir išėjo. Bet vis tiek nieko nesupratau.

-          Aš irgi nieko nesuprantu,- dukra baigė makaluoti sriubą, tada padėkojusi už skanius pietus įsmuko į savo kambarį. Deja, tuo ta keista istorija nesibaigė. Maždaug po savaitės – audringas jos tęsinys. Kad  kažkas įvyko,  jau supratau prie namų vartų. Mano gražuolytė tiesiog skriejo gatve: veidas perkreiptas iš pykčio, akys žaižaruoja, skruostai raudoni, plaukai pasišiaušę – tikra raganiūkštė.

-          Idiotas, kvailys,-  kuprinė nuskriejo per kambarį.- Debilas, mažvaikis, nenormalus.

-          Oho, kokiam kavalieriui skirti visi šie epitetai?- šypteliu žiūrėdama į savo septyniolikmetę.

-          Kavalierius atsirado. Žioplys nesubrendėlis.

-          Kas jis?- darosi visai smagu.

-          Kas jis? – atsisuka į mane klausiamu žvilgsniu.- Kas jis? Tu manęs klausi? Karolis Ropė, mamyte.

-          Ai, tas mažas išsigandęs strazdanotas berniukas. Kodėl tu taip negražiai apie jį?

-          Jis man tokią gėdą prieš visą mokyklą padarė.

-          Nurimk, prašau. Papasakok, kas atsitiko.

-          Supranti, tiems mažiams aktų salėje buvo renginys. Rinko šauniausią mokinį. Tai jis irgi, pasirodo, dalyvavo. Kas jį galėjo tokį pastatyti ant scenos?- dukra trinkteli kumščiu į stalą.

-          Ramiau, mergyt, kas atsitiko.

-          Taigi, klausia visų, kuo jūs norėtumėte  būti užaugę. Mažiai sako, kad bankininkais, verslininkais, o tas nebrendyla- ūkininku.

-          Kodėl  šaipaisi? Labai graži svajonė. Labai prasminga.

-          Palauk, čia tik pradžia. Jo klausia, kur gyvensi, o šis atsako, kad pasistatys kaime tvartą, turės dvi karves, arklį, šunį ir žmoną. Salė vos neapalpo iš juoko.

-          Nieko nematau juokingo. Mažo berniuko svajonės.

-          Palauk, čia ne viskas. Tada renginio vedėjas jo klausia, tai  gal turi žmoną išsirinkęs. O tas atkerta, kad turi. Jo klausia, kas ji tokia. O tas  taip garsiai garsiai: ,,Austėja iš 11A“.

Net nepajuntu, kaip pratrūkstu juoktis taip smagiai, smagiai, kaip seniai jau nebuvau juokusis.

-          Mama, baik, man nejuokinga. Galvojau, kad iš gėdos numirsiu vietoje.

-          Gerai, atsiprašau, na, pasakė,  kas čia tokio. Nieko baisaus neįvyko.

-          Neįvyko? Tu nežinai paties svarbiausio. Jo klausia, kodėl tu nori, kad  tavo žmona būtų Austėja iš 11A, o tas  atsako: ,,todėl, kad jos labai graži krūtinė“.

     Negaliu sulaikyti juoko. Kandžioju sau lūpas, bandau ranka prisidengti veidą, gaudau orą, bet tas nenaudėlis juokas skamba visu galingumu.

-          Mama, kaip tu gali juoktis? Jis mane pažemino prieš visą mokyklą. Tu supranti tai?

-          Jokio pažeminimo aš nematau. Jeigu turi gražią krūtinę, tai ir džiaukis tuo. Pasižiūrėk, kaip visos panos dėl to tiesiog kraustosi iš proto. Operacijas daro, visokius silikonus deda. O tu čia virkauji.

-          Mama, tu man visai nepadedi. Visi žvengia aplinkui, žinutes kvailas rašinėja. Galvoji, malonu?

-          Nieko, vaikeli, nepadarysi. Pirmoji meilė – galingas jausmas.

-          Aš prisiminiau tą kvailį, prieš kokias dvi savaites parduotuvėje jis man kažką sakė, kad esu graži, nesupratau ir nesigilinau, nuėjau ir tiek. Mačiau, kaip kažkoks vyras jį tampė už ausies.

-          Tai ir buvo garsusis Mindaugas Ropė su savo griežtuoju tėveliu. Gaila berniuko, kaip dabar tėvas su juo pasielgs.

-          Tu geriau manęs pasigailėk, kaip aš į mokyklą eisiu.

-          Tu suaugusi, protinga panelė. Nueisi kaip nugalėtoja, kad visi žiūrėtų ir pavydėtų. O dabar, mieloji, man reikia paskambinti.

Dėkinga mokyklos sekretorei, kuri pasakė telefono numerį. Šįkart atsiprašiau aš- už tai, kad turiu dailią dukrą, kurios graži krūtinė, už tai, kad ji nenori būti ūkininko žmona, už tai, kad meilė kartais žeidžia aštriai bei skaudžiai. Ir nesvarbu, kiek tau: 10 ar 60.

Mylinti mama L.V.

EN
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
Ką pirmiausia reikėtų daryti, kad gerėtų Tavo mokymosi pasiekimai?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Erasmus+
Reklaminis skydelis
Nordplus
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien326
mod_vvisit_counterVakar1266
mod_vvisit_counterŠią savaitę5344
mod_vvisit_counterŠį mėnesį2977