Get Adobe Flash player

Su meile!

Paskutinis žvilgsnis į veidrodį, virpančios rankos, gilus įkvėpimas, iškvėpimas, savojo aš keistas praradimas, šviesos, scena, garsas (iš tavęs, garso takelių, kolegų), tekstas, mintis, salė, minia, dekoracijos, šypsenos, verksmas, kulminacija, atoslūgis,   finalas, tamsa, tyla,  šviesa, plojimai, užsklanda, jausmų protrūkis...  Tai teatras tą ypatingą dieną, kai užmiršti įprastą laiko skaičiavimą, savo nuomonę apie pasaulio atsiradimą, rūpestį dėl nepasisekusio chemijos laboratorinio ar draugės kvaitulį dėl pirmosios meilės. Ta diena milžiniškomis raidėmis įsirašo  širdyje nepriklausomai nuo to, ar atidavei visą save, ar  tai tiesiog buvo dar vienas pasirodymas scenoje. Man teatras nėra tik bilieto nusipirkimas kasoje ir minkštos kėdės suradimas salėje. Geriausiai jį suprantu, kai tampu to dalimi. Pajuntu tai, ką aprašyti nesugeba net patys geriausi rašytojai, tai, ką aktoriai bando perteikti ar nusakyti, tai, ką filosofai ir kiti išmintingi senukai, sudėlioję į protingiausius sakinius, nedrįsta rodyti griežtiems ir pagiežingiems kritikams. 

Dabar sėskime į mažytę laiko mašiną. Keliausim atgal! Išjunkim šviesas, išvaikykim žmones, pradėkim galvoti, kokios gali būti dekoracijos, raskim tinkamus aktorius, pjesę, etiudą, spektaklio temą ir  pagrindinę mintį.  Grįžom ten, kur viskas prasideda. Keistoje ir susisukusioje menininko galvelėje kažkas nušvinta - pamažu gimsta ir bręsta idėja. Gali būti, kad ji jam kilo kratantis sausakimšame troleibuse arba stebint, kaip efektingai skęsta ,,Titanikas“. Visko juk būna! Idėją turim, bet jai reikia tinkamo teksto.  Kūrybingai ilgaplaukio menininko galvelei iškyla dilema:  kurti  istoriją, kurios visko pertekęs pasaulis dar negirdėjo, ar savo minčių ir žodžio galia suteikti naują prasmę seniai girdėtai, galbūt net užmirštai legendai. Nemiegotos naktys, suplėšyti juodraščiai, neplauti kavos puodeliai, išbartas apykurtis katinas, besirangantis ant popierių kalno, ir nenuoramos  paaugliai, įkyriai brązginantys gitara už sienos – po ilgų mėnesių, galbūt metų (o gal po kelių dienų)  turim scenarijų, šiokią tokią mintį ir šiokią tokią prasmę. Ją pateikti mūsų „išmaniajai“ liaudžiai, vadinamai žiūrovais,  dar reikia aktoriukų, kurie ją, tą prasmę,  atrastų, suprastų, suaugtų su ja ir padovanotų kitiems. Užsitęsusi atranka. Vienas padega užuolaidas, kitas nusirengia, trečias šoka tango, o ketvirtas deklamuoja ištrauką iš ,,Anykščių šilelio“ - viskas tam, kad įtiktų mūsų „galvai“ (režisierei). Valio! Viena ketvirtoji darbo nudirbta!  Liko sunkios, kartais net alinančios, bet tokios smagios, linksmos, intriguojančios, užvedančios repeticijos. Pirma, antra, trečia...dešimta. Įsimylime ir vėl nekenčiame kolegų, režisierės, darbo, scenos, teksto, dekoracijų, rūbų - visko. Lyg voverės sukamės rate: intriguojanti pradžia, betarpiškas bendravimas, bendras tikslas, laikas kartu, duobė (dar kitaip vadinama „kūrybine krize“ )  ir vėl pakilimas, ir vėl atgimusi meilė, ir vėl neplauta scena. Kiekvienąkart ant scenos vis daugiau dekoracijų, vis raiškesnis žodis, vis prasmingesnis žvilgsnis, vis gilesnis išgyvenimas. Pagaliau ji - generalinė repeticija.

Ir štai po visų pykčių ir rietenų, ašarų ir keiksmažodžių, netramdomų emocijų ir trenkimo durimis ateina laikas, kai visos  nesusikalbėjimo  ir skausmo ašaros kažkur dingsta, lyg niekada jų ir nebuvę. Pasipuošę žiūrovai renkasi į salę, dar užtrauktos užuolaidos, atsirandantis keistas baimės kvapas, stingdantis visą kūną, darosi sunku kilnoti kojas, kalbėti, šypsotis ir net mąstyti. Baisiausia tai, kad jeigu to jausmo nepajėgsi  suvaldyti, tai jis, begėdis, visas pastangas ir pusmečio darbą  sugriaus ir sunaikins.  Tokiu metu nori matyti tik vieną žmogų - mūsų „galvą“. Nori išklausyti paskutines pastabas, kad ir kiek kartų jas esi girdėjęs ir moki atmintinai ir, žinoma, tuos žodžius, kuriuos geriausiai prisiminsi iki tol, kol eisi į sceną, stovėdamas joje ir pagaliau nusivalęs makiažą. Tai, ką pasako režisierius visiems susikabinus už rankų, yra magiška ir nepaaiškinima. Galbūt tai tik mažo provincijos miestelio tradicija, bet tikiu, kad visi, net garsiausi aktoriai, turi keletą sekundžių  tik sau. Mes niekada ant scenos neišeisim nesudėję rankų ir nesušukę: „Su meile“!

,,Galva“ vis  kartoja ir kartoja: ,,Žvilgsnis į priekį, nežiūrint atgal“. Tai žodžiai, kurių tikrąją prasmę supranta tik aktorius. Posakis, iš kurio ore brėžiamos trys rodyklės. Kairioji - stovėjimas ant scenos nėra tik stovėjimas ir savo darbo atlikimas, tai nesibaigiantis stebėjimas, kaip dirba, vaikšto, kalba (ar nusikalba) kolegos. Tai situacijos vertinimas penkiskart per sekundę. Gal todėl ir sakoma, kad aktorius akis turi turėti visur. Dešinioji - talentas suklydus padaryti taip, kad net „galvai“  atrodytų, kad tai nauja ir dar geresnė improvizacija. Vidurinioji - scenos perkėlimas į dar didesnę sceną – kasdienybę. Manau, kiekvienas esame vaidinę.  Jei kartais naiviai purtote galvą, tai pabrėšiu, ne, ne scenoje. Tiesiog čia ir dabar! Gal tėvams, mokytojams, seneliams ar kaimynams, draugams ar net sau pačiam. Matau nuleistas akis, taip taip – vaidinote. Ar buvote geri aktoriai?  Dabar jau sutinkate su mintimi, kad aktorystės  išmanymas  suteikia šiokių tokių privalumų. Išmokyti talentingai meluoti, apgaudinėti, sukčiauti – nėra teatro tikslas. Žinoma, žmogus nebūtų žmogus, jei tuo nepasinaudotų. Kita, geroji, medalio pusė slepiasi po tuo, kad dabar sugebame ne tik scenoje, bet ir gyvenime drąsiai ir argumentuotai išsakyti savo nuomonę ir ją apginti. Teatras suteikia drąsos ir išmoko nepasiklysti gyvenimo kelyje. Ir dar. Vaidinantis žmogus – kūrybingas žmogus. Kūrybingas žmogus – geras lyderis. Geras lyderis – pripažinimas. O pripažinimą kiekvienas, tikiu, ras, kaip ir kur panaudoti. Reikia pridurti ir tą faktą, kad ne kiekvienas turi lipti ant scenos. Jei visi būtume scenoje, nebebūtų tikslo kažką daryti likusioms kėdėms ir tuščiai salei, nes teatras be žiūrovų negyvas.

Galbūt skaitydami pagalvojote, kodėl taip drąsiai kalbu? Taip elgtis man  leidžia šiokia tokia patirtis. Tai tėra kuklūs pasiekimai, bet jie atvėrė kelius į sceną, į gilesnį savęs pažinimą, į meninės tikrovės analizę ir tobulėjimą. Vienas didžiausių mano patirtų nuotykių scenoje yra mūsų gimnazijos teatro mokytojos ir režisierės Rasos bei muzikos mokytojo Eligijaus  miuziklas „Tadas Blinda“, pastatytas  pagal A. Mamontovo muziką. Ši roko opera  netikėtai sujungė kelias meno sritis:  šokį, vaidybą ir dainavimą. Pusmetį trūkusias repeticijas vainikavo puikus spektaklis (nebūsim kuklūs) ir dar puikesni atsiliepimai, gastrolės rajono ir šalies mokyklose ir kitose įstaigose. Kitas ne mažiau laiko, pastangų ir energijos pareikalavęs darbas -  spektaklis „Momo“ pagal vokiečių rašytojo Michaelio Ende  fantastinę pasaką- romaną „Momo“. Jame teko įsijausti į mažosios Momo likimą. Kelias į šį vaidmenį nebuvo lengvas, nes mažoji mergaitė su gėle rankoje turėjo apginti visą pasaulį. Vaiduokliai „pilkieji ponai“ apgaulėmis ragino žmones taupyti laiką, skubėti gyventi ir tik dirbti, dirbti, dirbti.  Suvilioti nelaimingieji visiškai atbuko, jų širdys  suledėjo, todėl žmonijai grėsė pražūtis. Mažoji Momo laimėjo kovą,  išgelbėjo žmones, o piktuosius  laiko vagis pavertė teigiamais personažais. Taigi, pabuvojusi ant scenos, suvokiau,  kad  kuriamas vaidmuo – tai gyvas charakteris, gimstantis iš sudėtingų personažo savybių ir atlikėjo individualybės. Pajutau ir tai, kad piktam, silpnam, nusivilusiam ir pavargusiam paaugliui teatras  ne tik palengvina gyvenimą, bet ir suteikia prasmę.

Vietoj apibendrinimo – klausimas: ,,Kodėl pasaulis, žmogus ir visa tai?“ (V.Mačernis). Keista situacija, kai klausimas svarbesnis už atsakymą. Įsiklausykime į žodį, į jo skambesį ir prasmę. Teatras  tuo ir yra nuostabus, kad turi savo kalbą, savo kūną, savo gyvybę. Jis moko  atrasti save, būti savimi ir išlikti savimi. Prisilietimas prie teatro meno tampa  savotiška užuovėja nuo pilkos ir abejingos mažo miestelio kasdienybės. Žiūrėdama į savo draugų pražydusius veidus, supratau, kad ši vaidybos magija taip pat gydo žmogaus sielą. O kas begali būti svarbiau?

Ema Pauraitė, 2C kl.

EN
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
Ką pirmiausia reikėtų daryti, kad gerėtų Tavo mokymosi pasiekimai?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Erasmus+
Reklaminis skydelis
Nordplus
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien353
mod_vvisit_counterVakar1266
mod_vvisit_counterŠią savaitę5371
mod_vvisit_counterŠį mėnesį3004