Vasario 21 dieną Lizdeikos gimnazijoje buvo paskelbta abiturientų protų evakuacija. Pasigirdus pavojaus signalizacijai, trečiokai gimnazistai, nors ir labai norintys tapti vyriausiais gimnazijoje, nutarė padėti išsigelbėti   vyresniesiems draugams. Visi patraukė į pirmąjį bunkerį – sporto salę, kur ketvirtokų auklėtojos pripasakojo įvairiausių dalykų apie savo auklėtinius. Po to visi susirinko aktų salėje, kur ekstremalių situacijų valdymo centras sprendė, kur būtų galima saugiai evakuoti abiturientus. Pirmoji klasė išsiųsta į Graikiją. Susirinkę ant Olimpo kalno dievai bandė išsiaiškinti, kas yra tie lizdeikiečiai ir ar verta juos įsileisti į Graikiją, kai visokie prašalaičiai čia bando patekti. Po įvairiausių išbandymų nutarta, kad iki dievų jiems dar toli, bet vienas kitas padirbėjęs galėtų tapti pusdieviu, tad davė jiems dar šimtą dienų. 

Kitą klasę nutarta prašyti Rusijos priglausti, nes ši šalis didelė, tad gal kur nors šiaurėje atsirastų kokia nors šilta vietelė. Ketvirtokai žaisdami rusišką ruletę įsitikino, jog jie - laimės kūdikiai, nes nė vienas neišsirinko nevirto kiaušinio. Be to, juk daugelis mėgsta laisvalaikiu paspoksoti televizorių, tad rodomos rusų televizijos laidos jiems kėlė juoką. Į Japoniją išsiųsti abiturientai turėjo pavargti, kad gautų valdovo stebuklingus tris rutulius.   Nors ir labai žavingos geišos, bet valdovas pasitaikė rūstus ir įžvalgus. Bijodamas, kad lizdeikiečiai neužvaldytų jo žemių, nes ir taip mažai jų turi, nepadovanojo gimnazistams nė vieno rutulio. Beširdis! Galėjo nors mažą viltį palikti... Visų akys nukrypo į Angliją, nes šioje šalyje nemažai mūsų tautiečių įsikūrę. Su emigrantų dalia buvo galima susipažinti pabuvojus paukštyne, kur beveik visada prasideda išvykusių karjera. Žinoma, kiekvieno svajonių šalis – Amerika. Sunku gauti vizą, bet juk viltis miršta paskutinė. Deja, gimnazistams ši šalis paliko tik svajonių šalimi. Ketvirtokai dar parodė ir savo sugalvotą   išsigelbėjimo planą, bet ekstremalių situacijų valdymo centras nutarė, jog beprasmiška blaškytis po pasaulį, o geriau tas likusias šimtą dienų iki Paskutinio skambučio paskirti mokymuisi. Įteikę vaisių – vitaminų dozę, ir šokoladinių saldainių, skatinančių protinę veiklą, palinkėjo ketvirtokams sėsti prie knygų. Dėl viso pikto paruošė ir  tam tikrus dokumentus, nes geriau pusatestatis rankoje, nei atestatas su pagyrimu svajonėse. Ir aš ten buvau, po tas šalis keliavau, viską mačiau ir regėjau, bet Lietuvos išsižadėti nenorėjau.

Lietuvių kalbos mokytoja G. Dauneckytė