4 D klasės mergaitės su trečiokais ir šeduviškiais gimnazistais išsirengė į Vilnių iš arčiau susipažinti su šiuolaikinių programinių autorių Jurgio Kunčino ir Mariaus Ivaškevičiaus kūryba: pavaikščioti Tūlos vietomis ir žiūrėti Vilniaus mažojo teatro spektaklį ,,Madagaskaras”.
Pirmiausiai patraukė Užupin - pro Bernardinų sodą (kitaip Sereikiškių parką), pro šv.Onos bažnyčią, Vilnelės tilteliu į Malūnų gatvę, prie namo Nr.3, kurio kieme (tikriausiai) stovėjo J.Kunčino romano pasakotojas. ,,Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. (…) Esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenome kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus,” – skaitė Ieva.
Patraukę gilyn į Užupį, sužinojo, kad tai menininkų ypač mėgstamas rajonas. Jie čia sukūrė tarsi atskirą savo pasaulį. Vietovė labai jauki, yra daug norinčių čia gyventi. Deimantė pasakoja: ,,Pirmiausiai perskaitėme Užupio Konstituciją, kuri paliko didelį įspūdį. Šypseną sukėlė tokie punktai, kaip: ,,Kiekvienas šuo turi teisę būti šunimi", ,,Kiekvienas žmogus turi teisę ko nors nesuprasti" ar ,,Kiekvienas žmogus turi teisę turėti katę". Prie Užupio angelo, respublikos centrą žyminčios skulptūros, atidengtos 2001 metais, stovinčios ant 8,5 m aukščio kolonos, Deimantė skaitė: ,,Dabar bent žinau, ko čia nejučia atklystu, iškrypęs iš kokio miestiško savo maršruto, apsimesdamas, kad einu paprasčiausiai paslampinėti palei upę [...]. Tūla, štai kas. […]. Bet jeigu viso to ir nebūtų buvę, aš, tikriausiai, vis tiek rasčiau dingtį čia ateiti…” Ką anksčiau tik perskaitėme ir įsivaizdavome, šią dieną galėjome ,,apčiuopti", kurti realius vaizdus, girdėdami romano ištraukas,” – kalbėjo Karolina. ,,Buvo malonu pasivaikščioti po Vilnių, skaitant tekstus; įsivaizduoti kitokį senamiestį, girdint jauno, liūdno, ,,pakaušusio” jaunuolio mintis, šiuo atveju, draugių skaitomus tekstus…” – pritarė Ieva.
Vėliau aplankyta Literatų gatvė. ,,Literatų” gatvė buvo įvardyta tik XIX a. pirmojoje pusėje, joje gyvenusio Adomo Mickevičiaus garbei. Poetas gyveno gatvės pradžioje, tą liudija trys lentos ant namo sienos lietuvių, rusų bei lenkų kalbomis. Nuo 2008 metų grupei menininkų kilo mintis atgaivinti gatvę ir papuošti meno kūriniais. Menininkai dvejus metus kūrė metalo, medžio, stiklo ir kitas plokšteles ar objektus literatams.
,,Vakare žiūrėtas trijų valandų spektaklis paliko didelį įspūdį. Puiki aktorių vaidyba, daug žaižaruojančio M.Ivaškevičiaus humoro ir graudulio. Tos valandos tikrai neprailgo, nes buvo įdomu žiūrėti,” - tvirtino Deimantė. ,,Beveik per visą spektaklį šypsojausi, kai kada buvo galima ir susimąstyti,” – pritarė Ieva. - Aktorių Ramūno Cicėno, Manto Vaitiekūno, Vlados Bičkutės, Vaidos Butytės vaidyba labai nustebino. Džiaugiuosi, kad važiavau.”
Vilniaus mažojo teatro svetainėje rašoma: „Madagaskaras” originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės Lietuvos kalbą. Jei pirmojoje spektaklio dalyje, verčiančioje publiką kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei, kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris.” „Aktoriams sakiau, kad antrą dalį jie turi vaidinti lyg pasaką. Lyg „Eglę žalčių karalienę“. Žaisti gyvenimą, puikiai žinant, kad jis baigiasi, kad jis nepavyko, bet žaisti iki galo. Skubėti gyventi, kaip rašė Salomėja,“ - sakė spektaklio režisierius Rimas Tuminas.
Žurnalas ,,Kultūros barai” rašė: ,,Marius Ivaškevičius pagal savo receptą restauravo laiką, idėjas, kalbą – sutirštindamas, paryškindamas žmones, įkūnijusius tą laiką. Kad iškiltų Lietuvos tėvynės vaizdas, kur vyrams rūpi tik valstybė, o moterims – tik meilė.”
,,Spektaklio idėja ypač aktuali šiandien, kuomet emigracija yra aktyvi ir skaudi problema lietuviams, tiek išvykusiems, tiek pasilikusiems. Iš daugiau kaip šimtmečio perspektyvos matyti vis pasikartojanti ta pati lietuvio su kolumbiškais genais problema - tolimose Pietų Amerikos kavos plantacijose emigravusi lietuvybė yra sumalama kartu su kavos pupelėmis, lietuviai Čikagos skerdyklose pjaudami jautį, aukoja save, savo istoriją ir priklausymą tiems, tarp kurių lemta būti – savo tautoje, - rašė.Deimantė Varnaitytė kitame internetiniame portale.
Karolina Atkočiūnaitė, Deimantė Gvaldaitė, Ieva Šidlauskaitė, 4 D klasė
