Žmogus be atminties nustotų būti žmogumi, taptų besieliu mankurtu. Norėdami prisiliesti prie istorinės ir kultūrinės atminties grupė Radviliškio Lizdeikos gimnazijos mokytojų ir mokinių nutarė aplankyti Vakarų pasaulio kultūros lopšį – Graikiją, kuri yra laikoma  demokratijos, filosofijos, Olimpinių žaidynių,  literatūros, istoriografijos ir politologijos tėvyne. Ekskursija prasidėjo nuo Serbijos sostinės – Belgrado, nustebinusio savo didingumu. Tai Balkanų miestas, kuriame  gyvena net trys milijonai gyventojų. Serbų pasididžiavimas -  Šv. Savos cerkvė, didžiausia ortodoksų šventykla Balkanuose, kurioje telpa net 11 tūkstančių maldininkų, už senojo miesto gynybinės sienos įsikūręs militarizmo muziejus, o Dunojaus ir Savos upių santakoje, vadinamoje bučiniu,  atsiveria įspūdinga miesto panorama.

Pačiame miesto centre šiurpuliukai nuėjo per kūną žiūrint į 1999 m. NATO bombardavimo metu sugriautus pastatus, tai namai vaiduokliai, primenantys išsigimstančiam pasauliui, ką gali padaryti kariniai konfliktai.  Kitą kelionės dieną Rytų dvasia padvelkusi Makedonijos sostinė Skopjė dar kartą įrodė, kad kuo skurdžiau gyvena šalis, tuo didesni ir puošnesni paminklai. Puošnus, auksu blizgantis  miestas, atstatytas po galingo 1963 metų žemės drebėjimo, net 40 metų buvo uždara valstybė, todėl pasienyje dokumentai tikrinami itin kruopščiai. Bizantijos laikus menanti Kale tvirtovė, garsusis Akmeninis tiltas,  sujungęs rytinį musulmonišką krantą su vakariniu slaviškuoju, ir Sultono mečetė.  Ir dar netikėtas atradimas - tai gimtasis motinos Teresės miestas.

Pagaliau mes Graikijos rivjeroje,  apsigyvenome viešbutyje  antikiniu pavadinimu ,,Kalipsė“, šalia įkaitusi  Egėjo jūra (pavėsyje net 38 laipsniai),  pramogavome, maudėmės (kai kas pasigyrė, kad 30 ir daugiau kartų) bei gėrėjomės įspūdinga Olimpo kalno panorama. Visus sužavėjo aštuntuoju pasaulio stebuklu laikomas  Meteorų vienuolynų kompleksas. Važiuojant keliu  lygumoje  išnyro grupė masyvių smiltainio uolų, kurių viršūnėse, kvapą gniaužiančiame aukštyje, įkurti Meteorų  vienuolynai. Iki šiol lieka mįslė, kaip tokioje vietoje buvo pastatyti šie statiniai. Kylame į viršų ir aplankome nepaprasto grožio kalnų viršūnėse veikiančius  vienuolynus, susipažįstame su vienuolių gyvenimu ir buitimi, apžiūrime  bizantiškas ikonas. Aišku, norėdami patekti į vienuolyną privalome laikytis griežtų reikalavimų rūbams, taigi, beveik visiems tenka pasipuošti tokiais žaismingais sijonais. Tokia ypatingai gera aura toje vietoje. Kitą dieną į Atėnus išvažiuojame labai anksti. Tai miestas, turintis savąją magiją: Akropolis, Dioniso teatras ( tas pats, kuriame buvo rodomos Sofoklio dramos), Kalimarmaros stadionas, Nikės šventykla, Dzeuso Olimpiečio šventykla, Pnykso kalva, senųjų Atėnų agora, ilgaamžis Atėnės alyvmedis, pasivaikščiojimas įkaitusiomis senamiesčio gatvelėmis, Sintigmos aikštė, žaismingai besikeičianti garbės sargyba ir t.t. Fantastiškas gidas- graikas su puikiu jumoro jausmu, beprotiškas karštis, šaltos sultys su daug ledo ir nepaprasto skonio Cezario salotos. Į viešbutį grįžtame vėlai, nusprendę, kad  tai vienas iš tų miestų, į kurį verta važiuoti tikrai  dar ne kartą. Kitą dieną - Tesalonikai – kultūrų kryžkelė, buvęs antras pagal dydį Bizantijos imperijos, o dabar – antras pagal dydį modernios Graikijos miestas, jaukus, modernus ir su savo istorine dvasia. Gražuolė Šv. Demetrijaus bazilika, neseniai atkastos turkiškos pirtys, rotonda, imperatoriaus Galerijaus arka, Baltasis bokštas, buvęs kalėjimas (skandindavo smalos statinėje) ir išdidusis Aleksandro Makedoniečio paminklas įspūdingo grožio krantinėje. Šalta kava tavernoje ir maudynės fontanuose. Tiesa, Vilnius turi vamzdį, jie turi pjūklą. Laikas lekia greitai, į namus visai nesinori, bet pakeliui dar laukia   Bulgarijos sostinė Sofija. Prezidentūra ir jos kieme esanti senoji rotonda, Šv. Sofijos soboras, Šv.Aleksandro Nevskio katedra, teatras ir t.t. Šiltas, žalias miestas, kvepiantis rožėmis. Tisos ir Maros upių santakoje įsikūręs Vengrijos miestas Segedas, kuriame apžiūrėjome Kupolo aikštę,  Vyskupų rūmus ir Katedrą, dar vadinama Įžadų bažnyčia, ir kitus objektus. 

Taigi, aplankę Balkanus, įsitikinome, kad  tai kelionė po visai kitokią Europą. Kai kur pamatėme ypatingą skurdą, netvarką, kai kur pajutome ypatingai stiprias nacionalines ir dar tebegyjančias  žaizdas bei skriaudas, tačiau šis kraštas pribloškė  nuostabaus grožio gamta, antikos paminklų gausa, puikiu klimatu, beprotiškai šilta jūra, sodria augmenija bei paprastais,  draugiškais ir nuoširdžiais žmonėmis.

Laima Verbickienė