Emigrantiškos pamokos

Vaikštinėju prie upės ir stebiu ramiai tekantį vandenį, rodos, pavargusį po vakarykštės audros. Kiekviena patirtis su savimi atsineša ir tam tikrą pamoką. Tęsdama emigrantės dienoraštį, dalinuosi dar viena atplyšusia jo dalimi – emigrantiškomis pamokomis.

Koncentruoti pokalbiai. Stiprios emocinės, psichologinės ir analitinės koncentracijos pašnekesiai su šeima ir draugais Lietuvoje. Šio koncentrato „filtras“ – kompiuteris ir internetas. Kalbėti šiais sunkaus svorio pokalbiais esi priverstas, nes galimybės tiesiog pasibelsti pas draugą į duris ar nueiti į kitą kambarį pakalbėti su mama neturi. Tokie pokalbiai iš dalies yra labai neblogas gerų (tačiau ne visada) emocijų užtaisas. Pradėjus dieną gimtąja kalba, kuri kaip mamos balsas nuramina (o jei dar ir kalbama su mama – geriau už visus valerijonus), galima įgauti ganėtinai gerą nuotaiką visai parai. Tačiau tai tarsi pozityvusis šalutinis efektas, kuris nekenkia. O realusis koncentruotų pokalbių poveikis visai kitoks. Kadangi tokie pašnekesiai yra apie labai konkrečius įvykius ar būsenas, juose nebelieka jokio lengvumo, kaip, pavyzdžiui, netyčia pro miegamojo langą pamačius keistą paukštį galima įterpti jį į paprastą emocijos išreiškimą: „Ei, ateik, pažiūrėk koks paukštis!“. Internetas ir suplanuotas laikas pokalbiams šios savybės neturi. Tai panaikina kasdienybės paprastumą, ardo įprastą rutiną, nes per dieną prikauptus įspūdžius apie keistai bėgusią voverę ar matytą gražų rožės žiedą turi pasilaikyti sau ir pokalbį pasukti konkrečiu keliu apie sveikatą, būseną, darbą, mokslus, pinigus. Tie maži įspūdžiai, maži džiaugsmai, kuriuos pasilaikai sau, tiesiog išnyksta ore, jais nebegali pasidalinti ir padvigubinti džiaugsmo. O maži skausmai yra kitokio tūrio – jie ore neišsisklaido. Jie gula į širdį ir sėkmingai joje kaupiasi tol, kol tenka vieną iš koncentruotų, dažniausiai vienos valandos per parą, pokalbių paaukoti vien širdies pravalymui skundimosi ir verkimo vamzdžiais. Kai žinai, jog pakalbėti su artimaisiais turi skirti tam tikrą tikslų laiką ir tam tikrą kiekį, jautiesi tarsi įkalintas paros griežtume. Todėl laikas galiausiai tampa skaičiaus 24 ir 7 vergas.

Kaip nemokamai grįžti į Lietuvą 6 – 8 valandoms. Receptas, atrodo, paprastas, tačiau pareikalaus truputį pastangų. Vos pabudus ryte reikia pasidžiaugti saulėtu britišku (arba kitos šalies) vaizdu per langą ir įtikinti save, jog šiandien būsite geros nuotaikos. Tuomet dar pravartu pažiūrėti lietuviškas rytines žinias ir paklausyti kasryt tarsi maldų žurnalistų kartojamų kaltinimų politikams ir tarsi nekaltumo išpažinčių politikų įtikinėjimų žurnalistams. Pažiūrėję žinias ir nesulaukę jokių gerų naujienų iš Lietuvos, pereikite prie svarbiausios recepto dalies – abejonių. Jau nuo ryto reikia pradėti abejoti savo meile Tėvynei ir noru grįžti namo. Šias abejones reikia maišyti kartu su melu sau (tačiau ginkdie neleiskite sau suprasti, kad tai melas!), jog galbūt ir Anglija (ar kita šalis) yra daug „geresnė“ ir galbūt čia reiktų pasilikti. Maišykite šias abejones su melu visu dienos metu. Geresniam efektui siūlau pasilinksminti su netautiečiais, surasti bendramintį, kuris truputį girdėjęs apie Lietuvą ir nesuprantąs, kaip ją galima mėgti. Leiskitės įtikinami, jog jūsų esamoje šalyje (mano atveju Anglija) yra daug geriau ir pameluokite sau taip, jog net pats patikėtumėte. Svarbiausia, kartoju, nesuprasti, jog sau meluojate. Pasibaigus dienai  atsigulę į lovą dar kartą stipriai sau pameluokite ir suabejokite Tėvyne. Jei tikrai nesupratote, kad apgaudinėjote save, tuomet užmigsite ramiai. Štai ir viskas – tikslas pasiektas! Užmigę, ateinančias 6 – 8 valandas sapnuosite namus, gimtuosius kraštus, sapne susitiksite ir kalbėsite su artimaisiais, draugais, vaikščiosite po mylimas Tėvynės vietas, mėgausitės ir džiaugsitės aplinka. Ryte pabudę, vos spėję suprasti, kad visa tai buvo tik sapnas, pagal išriedėjusių ašarų kiekį galėsite įvertinti, kaip labai sau melavote. Recepto veiksmingumas priklauso nuo abejonių ir melo kiekio: kuo jų daugiau – tuo džiaugsmingesnis sapnas Lietuvoje.

Nušvitimas apie lietuvių kalbos rašinius ir egzaminus mokykloje (ypač šviežiems emigrantams). Pagaliau suprasite, apie ką turėjote rašyti ir rašėte įvairiausius samprotavimus lietuvių kalbos pamokose. Suprasite, kodėl privalomieji autoriai rašė daugiausia apie Tėvynę. Suprasite ne tik kodėl, bet gal net ir ką jie rašė ir dėl kokios priežasties jais teko remtis. Suprasite, jog tuose rašiniuose, kuriuose abejojote Tėvynės svarba, jūsų pagrindinės stiliaus klaidos ir buvo pati abejonė. Žinoma, suprasta buvo kiek po laiko, nes dabar jūsų klaidų nebetaisys- nebevertins mokytojai. Dabar jos bus perleistos gyvenimo teismui. Tačiau suprasti visuomet smagu, nors ir už dviejų tūkstančių kilometrų.

Prasideda mokymasis iš neoficialaus vadovėlio ,,Tūlo emigranto patarimai“ (pora pavyzdžių):

Atsiranda naujas „Validolis“ – lietuviška juoda duona. Ypač sunkiais momentais atsipjaunu gabalėlį, įkvepiu aromato ir atsargiai tarsi kalėdinį plotkelį suvalgau. Draugams britams atėjus į svečius, norėdama parodyti svetingumą, atpjaunu jiems po riekę ir, žinoma, truputėlį papasakoju apie juodą duoną (mat čia tokia ganėtinai neįprasta). Įdėmiai išklausę, galiausiai paklausia: ,,O ant jos tepat džemą ar riešutų sviestą?‘‘... Ilgesį tepu, sakau, ilgesį.

Žodis „Tėvynė“ anglų kalboje veikiausiai neegzistuoja. Net jei rašai iš mažosios raidės t. Visi bandymai jį išversti galiausiai baigiasi diskusija apie namų konceptą: „home country“. Na ir ginčijamės su autobuso vairuotoju, kad tai ne tik susiję su namais. Namus gali susikurti bet kur ir ten gali jaustis kaip namuose, tačiau tai nebus Tėvynė. Bandyti paaiškinti/išversti šį žodį struktūriškai („tėvas“) yra apskritai pražūtinga ir labai komiška diskusija. Iškeikusi savo anglų kalbos žinias galiausiai supratau, kur čia (oda pagaugais) šuo pakastas. Kai išmokstame kalbą, su žodžių reikšmėmis kartu išmokstame ir tam tikrus jų konceptus, idėjas. Taigi – anglų kalboje tokio koncepto kaip T(t)ėvynė nėra. Anglams tai „Blighty“ – Tėvynė Anglija, tačiau kitoms šalims to pritaikyti negalima. Įsivaizduokite, kaip jums kažkas bandytų paaiškinti žodį/dalyką, kuris neturi tokio paties atitikmens gimtojoje kalboje. Tuomet jūs šį naują konceptą prikabinsite prie labiausiai panašaus, kaip šiuo atveju „home country“. Todėl norint dorai paaiškinti žodį „Tėvynė“ tektų pradėti tikriausiai nuo Žalgirio mūšio ir tęsti iki šių dienų. Tačiau vieno svarbiausių Tėvynės aspektų neperteiksi – jausmo...

Taigi ir sėdžiu ant suoliuko prie upės ramų šventadienio vakarą. Malonus vakaro brizas kedena plaukus ir viena sruoga vis erzinančiai lenda į akis. Trauk ją netraukus, trukdyti nustos tik tuomet, kai pradėsiu eiti. Todėl ir stojuosi. Einu toliau rinkti pamokų.

visada lizdeikietė Kristina Šiošytė