Gimnazijos abiturientai, suvokę, kad šie mokslo metai jiems paskutiniai gimnazijoje ( o joje nėra jau taip blogai), nutarė kažko imtis. Susirinkę, pasitarę ėmė konstruoti laiko mašiną. Savo išradimą, žinoma, nutarė išbandyti su jauniausiais – vienas mygtuko spustelėjimas   ir pirmokai atsidūrė pirmojoje Lietuvos sostinėje – Kernavėje. Čia jų Lizdeikos piliakalnio papėdėje laukė pats žynys su vaidilutėmis. Kad kelionė  nebūtų veltui, nutarta pirmokus gimnazistus pakrikštyti. Po įvairiausių išbandymų, priesaikos davimo jie oficialiai priimti į Lizdeikos gimnazijos bendruomenę. Tai patvirtino gimnazisto ženklelis ir pirmoko pasas – rimtas dokumentas, netgi su nuotrauka. 

Kitą dieną abiturientai nutarė savo laiko mašiną išbandyti su mokytojais, tad, pakvietę juos po pamokų rinktis į aktų salę, pasveikino su artėjančia Tarptautine mokytojo diena ir perkėlė  veiksmą į kavinę, kurioje susirinkę mokytojai senjorai apmąsto savo nugyventus metus, gyvenimo prasmę, prisimena mokykloje švęstas šventes.

Kitą dieną kaip savotiška kompensacija ( nežinomas abiturientų išrastos laiko mašinos poveikis žmogaus organizmui, nes išradimas kol kas nepatentuotas) – mokytojų išvyka į Birštoną. Čia pedagogai galėjo atgauti jėgas – įkopę į Vytauto kalną pasigrožėti upių tėvu Nemunu, sužinoti apie išsipuošusio miesto praeitį, dabartį ir ateitį. Gal ateityje, jei sulauks pensijos, atvyks leisti dienų į šio miesto sanatorijas. Prisiminta vėl abiturientų laiko mašina ir pasuktas laikas atgal, kai lietuviai tik midų, alų gėrė. Mokytojams suteikta galimybė Stakliškėse midų degustuoti, bet kaip toje pasakoje: ,,Midų, alų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau...“  O abiturientai, įpratę žengti tik į priekį, perkėlė save  į mokytojų kailį. Tądien gimnazijoje paskelbta Savivaldos diena. Direktorius Laisvydas su pavaduotojais Mantu ir Neda turėjo tikrai ką veikti – ir mokytojams nurodymus paskirstyti, ir patikrinti, kaip šie juos vykdo, ir atsiradusias problemas spręsti. Net į savivaldybę kai kurių klausimų spręsti nuvykta. Tad nenuostabu, kai pasibaigus pamokoms, šie mokiniai padarė išvadas, jog pedagogo darbas tikrai atsakingas ir sunkus. Gabrielė, pavadavusi socialinę darbuotoją, teigė, kad dabar supratusi, kodėl ši vis bėgte po gimnaziją, nes kitaip neįmanoma visko atlikti.  Laikinieji mokytojai pasakojo, jog sugaišo nemažai laiko, kol pasiruošė pamokoms. Žemenių klasių mokiniai džiaugėsi, jog naujieji mokytojai buvo prigalvoję įvairiausios veiklos, tad mokytis buvo įdomu. Tiesa, abiturientų auklėtojos, pasilikusios gimnazijoje, grįžo į savo jaunystę – joms teko užsivilkti  gimnazisčių uniformas ir nors dienai atjaunėti. Atrodo, visiems patiko, įgyta naujų potyrių, suteikta galimybė save išbandyti. Gaila tik, kad kai kurie pirmokai nesuvokė šios dienos prasmės, manydami, jog tai poilsio, o ne darbo diena. Abiturientai nutarė, jog su laiku nejuokaujama, tad reikia jį leisti prasmingai čia ir dabar, nededant jokių vilčių į laiko mašinas ir kitokius stebuklus.

Viena abiturientų auklėtoja – Gintauta Dauneckytė.