Radviliškio Lizdeikos gimnazija paskutinį sausio šeštadienį sukvietė bendruomenės narius, besidominčius tautodaile ir rankdarbiais, mokytis kurti šiaudinių sodų.  Matematikos mokytojos Laimutės Indilienės ir informatikos mokytojos Jolantos Kvedarienės iniciatyva gimnazijoje mokymus vedė etninės kultūros puoselėtoja Bronė Gricienė, kuri supažindino su šiaudinių sodų rišimo tradicijomis, medžiagos paruošimo technologija ir parodė pagrindinius rišimo principus. Šiaudinių sodų kūrimo procese dalyvavo ne tik mokytojai su savo atžalomis, bet ir mokiniai ir jų tėveliai.

Tradiciškai šiaudinių sodų rišimas laikomas grynai moteriška veikla, todėl tautodailininkė ypač džiaugėsi būryje matydama net du vyrus. Mokymams medžiagą atvežė pati rišėja, todėl dalyviams reikėjo tik pasirinkti šiaudus pagal spalvą, storį ir ilgį. Iš pradžių tautodailininkė  pamokė, kaip reikia verti rombus, kaip juos jungti ir plėsti, o vėliau kiekvienas kūrybiškai komponavo savo šiaudinį sodą. Kol plušėjome prie rankdarbių, vis pagalbon pasikviesdami savo mokytoją, klausėmės ir tautodailininkės pasakojimo. Dirbdami sužinojome, kad  iki šiol nėra patikimų duomenų, kuriame Lietuvos krašte sodai buvo paplitę labiausiai. Nors tradicija ilgiausiai išliko Aukštaitijoje, yra žinoma, kad ir žemaičiai jais puošdavo trobas, juokais vadindami „musių dangumi“. Praeityje sodai buvo labai paplitę, juos dovanodavo vestuvių ar krikštynų proga, o per šv. Kalėdas susidėvėjusius sodus pakeisdavo naujais. Tautodailininkė teigė, kad  vien dėl grožio mūsų protėviai nieko nedarė. Dauguma namų puošmenų buvo skirtos apsisaugoti nuo blogio. Nuo seno tikėta, kad kuo geriau sukasi sodas, tuo daugiau laimės jis atneša į namus. Šiaudiniai sodai paprastai kabinami virš stalo, prie kurio susėda visa šeima, o kad geriau suktųsi, kabindavo ant vaškuoto siūlo ar ašuto – arklio uodegos plauko. Lietuviškieji sodai iš kitų tautų išsiskiria savo konstrukcijų sudėtingumu, nes yra kuriami ir veriami ne iš atskirų fragmentų, o nuo pradžios iki galo. Taip sodas pamažu auginamas, yra proporcingas ir simetriškas. Iš pradžių veriamas dvasios ženklas – trikampis, vėliau materijos simbolis – keturkampis, o užbaigiamas vėl trikampe viršūne.  Be to, sodų vėrimas sietinas su ramybės ir susikaupimo būsena, todėl paprastai rišami ilgais advento vakarais. Tikėta, kad namuose turi tvyroti ramybė, kitaip sodas nepavyksiąs, suskilinės jo šiaudeliai. Todėl tuo metu, kai rišamas sodas, buvo draudžiama lakstyti vaikams, triukšmauti ar trankyti durimis.

Tokia netradicinė veikla prasminga ir įdomi, nes turėjome galimybę ne tik daugiau sužinoti apie šiaudinius sodus, bet ir savo rankomis juos susiverti. Ypač džiaugėsi gimnazistės mama Rasa, kuri greitai perprato rišimo principus, o patį procesą palygino su meditacijos seansu, puikiai atpalaiduojančiu ir nuraminančiu. Kiti pastebėjo, kad rišimas tikrai malonus užsiėmimas, tačiau medžiagos sodui parduotuvėje neįsigysi. Jos tinkamas paruošimas reikalauja ne tik išmanymo, bet didelių pastangų ir laiko sąnaudų. Anot Bronės Gricienės, dėl medžiagos paruošimo šiaudų vėrimo meno pasekėjų daug nėra. Juk rugius reikia pačiam pasėti arba pra­šy­ti ja­vus au­gi­nan­čių žmo­nių, kad leistų pasirinkti, ieškoti laukuose. Pamirkyti ir nuvalyti, po to išdžio­vin­ti ne­san­da­ria­me, vė­jo per­pu­čia­ma­me šilt­na­my­je. Tuomet sukarpyti norimo ilgio šiaudeliais. Be to, sodus galima verti ne tik iš rugių šiaudų. Tam tinka ir kviečiai, ir miežiai, ir avižos, net ir nendrės ar švendrės. Kaip sako B. Gricienė, „tin­ka vis­kas, kas su kiau­ru vi­du­riu, kur ga­li­ma įver­ti siū­lą“. Svarbiausia, kad kiekvieno sukurtas sodas yra kitoks, nors ir sudarytas iš tokių pat geometrinių figūrų. Sodų puošybai tinka įvairūs paukšteliai, saulutės, angeliukai ar šiaudų atraižų kutai. Tautodailininkė pastebi, kad daug kruopštumo, kantrybės ir ramios sielos būsenos iš kūrėjo reikalaujantys sodai vėl sugrįžta į mūsų namus ir šventes. Tiesa, lietuviai dažniausiai šiaudų sodus dovanoja užsienyje gyvenantiems giminaičiams ar draugams, o patys jais puošia pirtis ar sodybas.

Sodų rišėjus gimnazijoje aplankiusi direktoriaus pavaduotoja Ina Bajarauskaitė  džiaugėsi, kad dabar įvairioms šventėms turės eksponatų – šiaudinių sodų, kurie atbaidys visas blogąsias jėgas. Juk net ir šiuolaikiniai energetinio aplinkos poveikio tyrinėtojai pripažįsta, kad vienas piramidės formos sodas išvalo ir harmonizuoja net trisdešimties metrų erdvę aplinkui. Siekiant didesnės namų apsaugos, reikia sodą suverti pačiam. Taigi, šiaudiniai sodai – tobuli ir sudėtingi meno kūriniai, kurie  priskiriami prie paprotinių menų, tačiau dėl savo trapumo ir trumpaamžiškumo nėra labai populiarūs. Tačiau pats sodų rišimo procesas, reikalaujantis kruopštumo, susikaupimo ir kantrybės, yra įdomus ir prasmingas darbas.

Lietuvių kalbos mokytoja Sandra Karenauskienė