Get Adobe Flash player

Tarptautinė Frankofonijos diena... Išgirdus šį pavadinimą nori nenori pagalvoji: ech, ir vėl tas pats kasmetinis minėjimas. Tačiau šiais metais Lizdeikos gimnazijos mokytojai ir mokiniai išsklaidė šią nusistovėjusią nuomonę. Šiemet gimnaziją užkariavo Montmartre‘as. Taip taip – tikrų tikriausias prancūziškasis menininkų kampelis.

Jau nuo ankstyvo ryto (na, kai kas pasakytų, kad jau netoli pietų metas, tačiau man, žmogui, kuris laisvadieniais mielai ilgiau pasivarto lovoje, rytas buvo pakankamai ankstus)... Taigi, jau nuo ankstyvo ryto mokykla buvo apimta šurmulio. Be galo džiaugiuosi, kad nors gimnazijos slenksčio nebeminu ir suolo „nebetrinu“ jau trejus metus, prie jo prisidėti buvau pakviesta ir aš.

Pirma staigmena (taip, tikrai neperdedu - staigmena) mane pasitiko vos įžengus į mokyklos teritoriją. Iš karto pajutau – gimnazija apimta frankofoniškos dvasios. Pro langus sklido gražiausios prancūziškos melodijos, kurios man, senokai su frankofonija glaudžiai „nebendravusiai“ asmenybei, buvo kaip skaniausias saldainis smaližiui.

Pravėrus mokyklos duris apėmė kažkokia nostalgija – tie patys, bet tuo pačiu nauji kvapai, tas pats gimnazijos paveikslas, kuris visam gyvenimui įrėžtas mano atmintin, tie patys, visada besišypsantys mokytojai ir nauji, o gal tiesiog anksčiau nepastebėti, mokinių veidai (juk ne veltui sakoma, kad vyresni jaunesnių nepastebi, o jaunimas – žino net daugelio vyresniųjų vardus).

Užkopiu stačiaisiais laiptais, kurie man, aukštakulnių mėgėjai, neretai keldavo nedidelę baimę leidžiantis žemyn. Vis pagalvodavau: vieną dieną tikrai nuo jų „nusivošiu“. Neslėpsiu – ta nelaiminga diena visgi išaušo... Gėda.

Taigi, užkopus laiptais – dar viena staigmena – didžiulis būrys baltais, kaspinu padabintais, marškiniais pasipuošusių mergaičių, judančių pagal smagiausius ritmus. Džiugu, kad bėgant metams vis dar tebegyvuoja šokių grupės, o mokytoja – entuziastė vis dar turi jėgų dirbti su užsispyrusiomis ir neretai savo „ožius“ rodančiomis jaunosiomis šokėjomis. Keletą minučių pasigrožiu reginiu ir greitu žingsniu pasileidžiu koridoriumi (kadaise jį vadindavome „mažiukų koridoriumi“, nes jame buvo įsikūrusios pradinės klasės).

Pagaliau pasiekiu 107 – ąjį, naująjį prancūzų kalbos kabinetą. Pasakysiu atvirai, truputį liūdna, kad mūsų mažąją „Prancūziją“ perkėlė iš antrojo aukšto. Ech, kiek ten buvo praleista valandų mokantis kalbos, renkantis dainas, repetuojant ar tiesiog smagiai plepant su bendraminčiais ir visada nuoširdžia mokytoja Loreta.

Visada nuoširdi... taip, tokia ji išliko iki šių dienų. Vos pravėrusi „naujosios Prancūzijos“ duris buvau sutikta su plačiau šypsena mokytojos veide ir išskėstomis rankomis. Kaip gera grįžti į mokyklą...

Vienuolikta valanda ryto – didysis šventės atidarymas. Visuose trijuose Lizdeikos gimnazijos aukštuose įsikūręs Montmartre‘as. Argi ne puikia idėja? Visi, kurie bent šiek tiek domisi Prancūzija, žino, jog garsioji dailininkų buveinė įsikūrusi ant kalno. Taigi – kiekvienas aukštas, tarsi kopimas į kalną, įstabiosios menininkų aikštės link.

Pirmasis aukštas. Neįtikėtina – tikra prancūziško stiliaus kavinukė. Dar ir šiandien, prisiminus svaiginančius saksofono garsus, širdį užlieja šiluma ir begalinis noras vėl nukeliauti į tolimąją Prancūziją. Sėdint improvizuotoje kavinėje ir su mokytoja bei seniai nematyta klasės drauge gurkšnojant kavutę, iš atminties iškilo visi vaizdai, kuriuos prieš keletą metų mačiau, būdama svajonių šalyje. Rodos, net kvapai ten buvo panašūs...

Pasigardžiavus kava ir saldumynais atėjo laikas kopti aukštyn į Lizdeikos „kalną“. Nuostabu tai, kad antrasis aukštas nė kiek nenusileido pirmajam. Čia – dar viena kavinė. Tačiau visiškai kitokia. Pirmoji – kupina romantikos, švelnių melodijų ir prisiminimų, antroji – apimta šurmulio, klegesio ir viliojanti gardžiausių kepinių aromatais. Čia, už simbolinius kelis litus, buvo galima paragauti tokių skanėstų, kokių, ko gero, net pačiame Montmartre nerastume.

Kopiame dar aukščiau – gražiausių rankų darbo papuošalų „krautuvėlė“. Kiekvienos „šarkos“ svajonė – blizgesys, spalvos ir išskirtinumas.

Palypėjus dar keliomis laiptų pakopomis aukščiau – vienas didžiausių Paryžiaus „atributų“ – bukinistai. Negalėjau patikėti savo akimis, kai pamačiau tokią gausybę knygų, ir ausimis - kai išgirdau, jog jų kaina nuo 50ct iki 1Lt. Patikėkite, tuščiomis iš ten tikrai neišėjau.

Galiausiai – aktų salės prieigos. Improvizuota Tertre aikštė, kurioje renkasi visa Paryžiaus bohema. Buvau nustebinta jaunų žmonių talentu – visi čia buvę paveikslai spinduliavo kažką, ko įvardinti nesugebėčiau iki šiol. Dar didesnę nuostabą sukėlė tai, jog su lizdeikiečiais savo patirtimi dalijosi garsus dailininkas, jau ne kartą savo darbus eksponavęs Prancūzijoje.

Finale – baigiamasis koncertas. Jame, ačiū mokytojai Loretai, turėjau garbės pasirodyti ir aš. Žinoma, neprisiimu sau visos garbės – ja privalau pasidalinti su savo ilgamete partnere prancūziškoje scenoje - Simona. Buvo taip gera vėl užlipti į sceną, vėl jausti į mus nukreiptus susirinkusiųjų žvilgsnius, girdėti aplodismentus... Jau seniai nebejaučiu scenos baimės, tačiau tądien per mano kūną bėgiojo malonūs jaudulio šiurpuliukai. Dainavimas visada buvo mano aistra. Tik prancūzų kalbos dėka, ta aistra turėjo galimybę išsiveržti. „Il avait les mots“ – daina, kuri visada liks mano širdyje.

Žinote kas dar buvo įdomu? Ogi tai, jog pirmą kartą pajutau, ką reiškia, kai klausimus užduodu ne aš. Pirmą kartą interviu ėmiau ne aš, o iš manęs. Kaip žurnalistikos studentė, niekada net nesusimąsčiau, kad kartais, net ir patys paprasčiausia klausimai gali sukelti keblumų į juos atsakant.

Renginio vedėjai – šmaikštusis Mantas ir gyvas sidabras Miglė. Vaikai, kurie mane sužavėjo iki begalybės. Šypsena, žvalumas ir tonos teigiamos energijos – štai kokie turi būti vedėjai. Kas žino, gal greitai turėsime naują Rolandą Vilkončių ir Jurgitą Jurkutę, be kurių dabar sunkiai įsivaizduojame savo televizijas.

Nuoširdžiai AČIŪ mokytojams, organizavusiems Frankofonijos dieną 2012. AČIŪ mokytojai Loretai, kuri dar prieš metus pakvietė mane ir Simoną į šią šventę. AČIŪ vaikams, kurie taip nuoširdžiai ruošėsi ir sukūrė ypatingą reginį.

Visiems linkiu ir toliau išlikti tokiems pat entuziastingiems, nestokoti idėjų, negailėti jėgų ir... nepamiršti mūsų – senukų J

 SĖKMĖS.

66 – osios laidos abiturientė Jovita Lapinskaitė

2012 m. kovas.

EN
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
AR APTARIATE MOKYMO(SI) REZULTATUS SU TĖVAIS?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
Lankytojai
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien155
mod_vvisit_counterVakar686
mod_vvisit_counterŠią savaitę3511
mod_vvisit_counterŠį mėnesį12166