2012-03-26
,,Piemenaiti eifelio bokšte kuris gano klusniai mykiančius tiltus
šimtametis gijomas tarytum rožančių kartoja žodžius kurie dar šimtąkart išsipildys
pro aušros vartus įeinu į viduramžių tvaiko pritvinkusį dvidešimt pirmąjį amžių
filharmonijos smuikų garsai byra ant automobilių sparnų susiglamžiusių
desperatiškai mostaguoja sparnais aptrupėjusios vaistinių gulbės
nei kalbų gausa nei peilis kūno mėsoj jų neapstulbins
kasdienybės ore keistenybė tokia įprasta kad dėl nieko nieks nenustemba...“
Šiame poeto Antano A. Jonyno eilėraščio ,,Neįmanomybės zona“( poezijos rinkinys ,,Kambarys“) fragmente persipynusios prancūziškos ir lietuviškos kultūros detalės primena, kad šią savaitę improvizuosime lietuviškąjį Monmartrą.
Virš Paryžiaus stūksantis rajonas sužavėjo dailininkus bei rašytojus vaizdinga aplinka ir bohemišku gyvenimo būdu. Monmartre gyveno ir kūrė daugybė iškiliausių menininkų. Paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais, iki pat Pirmojo pasaulinio karo, Monmartras tapo poetų, skulptorių, tapytojų išrinktąja žeme. Čia gyveno ir dirbo Renuaras, Dega, Van Gogas, M. Jacobas, A. Modiljanis, Pablo Pikaso.
Bandysime lietuviškai- lizdeikietiškai perteikti prancūziškai bohemišką dvasią...
Įdomu, apie ką susitikę jaukioje Monmartro kavinukėje būtų kalbėję Maironis su Gijomu Apolinaru arba Šatrijos Ragana su Anatoliu Fransu ir pagaliau Justinas Marcinkevičius su Žanu Poliu Sartru. Manau, kad jie tikrai būtų radę bendrą kalbą-meną.
Visai nesvarbu, kad Paryžiuje žibuoklės pražysta anksčiau nei Lietuvoje, bet jos vienodai elegantiškai kvepia ir tokios pat egzistenciškai trapios...
Šiltos lietuviškai prancūziškos savaitės.
G. Abromikienė