Indija – labai tolima ir egzotiška šalis, turinti įdomias ir visiškai kitokias tradicijas negu Europos šalys. Grįžusi iš šios šalies ir šiek kiek leidusi susigulėti įspūdžiams, galiu drąsiai pasakyti, kad posakis ,,Indija – kontrastų šalis“ pasitvirtino. Manau, skirtingų žmonių įspūdžiai gana skirtingi, priklausomai nuo to, kokiu tikslu ten vykstama, kur keliaujama, su kuo bendraujama.
Projekto pradžia
Radviliškio Lizdeikos gimnazija 2015 m. pavasarį užmezgė ryšius su Indijos Delio Šv. Marko vidurine mokykla. Bendradarbiavimo tikslas – mokinių susitikimai, kurių metu mokiniai plės savo kultūrinį akiratį apie Lietuvos ir Indijos istoriją, kultūrinį paveldą. Ryšiai buvo užmegzti per UNESCO asocijuotų mokyklų tinklą, kuriam priklauso abi mokyklos. UNESCO Asocijuotosios mokyklos vardą šiuo metu turinčios 27 Lietuvos mokyklos vykdo įvairius kultūros paveldo, aplinkosaugos, švietimo, mokslo, taikos, kultūros įvairovės, tolerancijos puoselėjimo projektus, susijusius su UNESCO veikla, aktyviai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose.
Įgyvendindami kultūrinių mainų programą, sausio pabaigoje šioje šalyje viešėjo 13 Lizdeikos gimnazijos mokinių ir 4 pedagogai. Dabar jau drąsiai galiu sakyti, jog vykome pas draugus. Praėjusių metų spalio mėnesį delegacija iš Indijos Delio Šv. Marko mokyklos viešėjo Lietuvoje, Lizdeikos gimnazijoje. Svečiai siekė kuo daugiau sužinoti apie Lietuvos istoriją, tradicijas ir kultūrą bei pristatyti savąjį turtingą kultūrinį paveldą.
Indijos kultūra
Sunku pasakyti, kas paliko didžiausią įspūdį, ar nuolatinis šurmulys, garsai ir judesys gatvėje, ar maitinimosi ypatumai, nes teko ragauti pačių aštriausių patiekalų ir beprotiškai saldaus deserto. Turbūt kažką sužavėjo spalvų, kvapų gausa ir kontrastai, nuostabiai gražūs rūbai ir papuošalai, gyvenimo šeimose subtilumai. Manau, kad tai, ką pamatėme ir patyrėme savo indų draugų dėka, nepasiūlys jokios kelionių agentūros. Pamenu, kai važiuodama į šią šalį norėjau pamatyti tą tikrąją Indija su dažnam lietuviui susiformavusia nuostatą, jog gatvėje važinėja rikšos, vaikštinėja karvės ir šmirinėja šunys, benamiai žmonės; lūšnynų kvartalai, krūvos šiukšlių, smilkalų kvapų įvairovė, moterys, pasipuošusios įvairiaspalviais sariais. Tiesa,100 procentų visa tai ir pamatėme. Be to, sulaukėme gausybės dėmesio, nuolat buvome stebimi ir prižiūrimi ne tik savo draugų, bet ir aplinkinių gyventojų, iš kurių drąsesni prieidavo, pakalbindavo, prašydami nusifotografuoti. Nuostabą kėlė šiame didžiuliame mieste, turinčiame apie 20 milijonų gyventojų, darbas įvairiose įstaigose. Stebėjomės, kaip menkus darbelius atlieka gausybė darbuotojų. Stebėjome, kaip kuro kolonėlėje vienas darbuotojas valo mažinos langus, kitas pila kurą, trečias šluoja, dar vienas atidarinėja dureles ir t.t. Stebino prekių pardavėjų derybų menas, kainų šuoliai. Galima tik stebėtis indų mokėjimu prekiauti ir įsiūlyti savo prekes.
Žmonės
Jau viešint mūsų draugams indams Lietuvoje, stebėjomės, jog punktualumu jie nepasižymi. Tai pasitvirtino ir nuvykus į svečius. Tokį bėgimą kaip pas mus ir nuolatinį laiko sekimą galėjome pamiršti. Mėgavomės buvimu ir stengėmės kuo daugiau įkvėpti indiškos dvasios.
Kad ir kokia įvairi ir kontrastinga pasirodė ši viešnagė, tačiau vieningai sutarėme, kad didžiausią įspūdį paliko dėmesys ir pagarba žmogui, bendravimo kultūra. Bet koks mūsų noras buvo besąlygiškai vykdomas. Kartais net bijojome kažko paklausti, kad nesudarytumėme sunkumų savo svečiams.
Viešnagės metu aplankėme Lietuvos ambasadą Indijoje. Indijos ir mūsų gimnazijos atstovai pristatė ambasados darbuotojams kultūrinių mainų projektą, lizdeikiečiai įteikė brangiausią dovaną, atvežtą iš Lietuvos – kepalėlį juodos lietuviškos duonos. Pasak ambasadoriaus Laimono Talat-Kelpšos, yra pakankamai daug sąsajų tarp lietuvių ir indų kultūrinės ir lingvistinės bendrystės. Ambasadorius pasidžiaugė kultūrinių mainų projektu bei Lietuvos mažo miestelio gimnazijos iniciatyva, garsinančią Lietuvą Indijoje bei sudarytomis sąlygomis jaunimui gauti neįkainojamos patirties ir žinių.
Įspūdingi palikusios vietos
Džiaugiamės, kad viešėdami pamatėme nuostabias vietas. Vienas iš jų, sužavėjęs ir nė vieno abejingo nepalikęs, Agro mieste garsusis Tadžmahalas. Tadžmahalas vienas iš įspūdingiausių ir žinomiausių Indijos simbolių, pastatytas prieš maždaug penkis šimtus metų. Tadžmahalas yra balto marmuro kapas, pastatytas imperatoriaus Džahanšacho, skirtas jo mirusiai žmonai, laikomas nemirštančios meilės simboliu. Iš toli akį traukiantis įspūdingas statinys 1983-iaisiais buvo įtrauktas į UNESCO saugomų pasaulio kultūros paminklų sąrašą bei į Naujųjų Pasaulio stebuklų sąrašą.
Kita ne mažesnį įspūdį palikusi – Lotoso šventykla. Lotoso šventykla, įsikūrusi Kalkaji regione, į pietus nuo Delio, yra laikoma Indijos „Motina Bažnyčia“. Lotoso struktūros šventovės statybos truko šešerius metus ir visuomenei ji duris atvėrė 1986 metais. Šiandien ji yra lankomiausia Delio vieta, perteikianti taikos, ramybės ir harmonijos dvasią.
Visose šventyklose bei lankytinose vietose stebino gana griežti patikrinimai tiek su metalo detektoriais, tiek atskirai rankinių patikrinimas, atskiras vyrų ir moterų įėjimas. Norint įeiti į bet kurią šventyklą, privaloma nusimauti batus. Prie kai kurių šventyklų batus reikėjo palikti beveik gatvėje.
Mokykla
Labai įdomu buvo pažiūrėti, kaip dirba indų mokytojai, mokosi mokiniai. Labai nustebino tai, kad daugelyje klasių įrengtos išmaniosios lentos, kuriomis naudojamasi. Pačiose klasėse aplinka gana skurdoka. Klasėse mediniai nedideli suolai priminė dar smetonišką mokyklą. Dalyvavome šokių, muzikos, dailės pamokose. Mokėme vieni kitus gaminti indiškus ir lietuviškus patiekalus. Stebėjome du nuostabius mokyklinius koncertus, skirtus nepriklausomybės dienai paminėti, kurie išsiskyrė savo spalvingumu ir, žinoma, šokiais bei dainomis. O geriausia, mano manymu, lizdeikiečiams buvo pilietiškumo mokykla, jie galėjo stebėti, kaip visos mokyklos mokiniai giedą Indijos himną. Nuostabu, vieninga, demonstruojamos geros emocijos ir sklinda meilė savo šaliai. Galime pasakyti, kad indai išties dainingi, šoklūs, sportiški. Vaikinams teko žaisti kriketą, kuris yra pakankamai populiarus šioje šalyje.
Stengėmės ir mes nuvežti dalelę Lietuvos savo draugams. Žynys Lizdeika, lydimas vaidilučių, mokė Šv. Marko mokyklos mokinius ištarti mūsų šalies pavadinimą. Savo šalį pristatėme lietuviška daina ir šokiu. Mokiniai Kernius Petraitis ir Jonas Ruseckas savo draugams indams sukūrė filmukus apie Radviliškį ir gimnaziją bei susižavėjimą sukėlusį „Žiemos linksmybių“ reportažą.
Ateities planai
Apsikeitimas delegacijomis – tai tik viena projekto dalis, antrasis etapas prasidės jau 2016 m. pavasarį. Viešnagės Indijoje metu, projekto koordinacinė grupė aptarė tolesnio bendradarbiavimo galimybes bei naujų susitikimų temas. Nutarta, kad abi šalys paruoš pristatymus apie savo šalies vestuvių tradicijas. Vasaros pradžioje indų delegacija planuoja atvykti į Lietuvą, o spalį lizdeikiečiai tikisi darkart aplankyti Indiją. Viešėdami Indijoje pamilome šią šalį. Indija turi kerinčio žavesio, užburia kitoniškumu ir mums neįprasta kultūra.
Manau, kad ši partnerystė tęsis ne vienerius metus, todėl kviečiame turinčius idėjų, galinčius ir norinčius prisijungti prie šio projekto. Smagu, kad dalyvaudami tokiuose projektuose laužome stereotipus, priverčiame save pasitempti, mokytis kalbos, domėtis savo ir kitos šalies kultūra, tradicijomis. Dalyvaudami panašaus pobūdžio projektuose ugdome jaunuolių pilietiškumą didžiuodamiesi, kad gyvename tokioje gražioje šalyje tarp gražių ir gerų žmonių.
Jolanta Kvedarienė, Radviliškio Lizdeikos gimnazijos informacinių technologijų mokytoja, gimnazijos UNESCO grupės vadovė