Sekundė po sekundės. Minutė po minutės. Valanda po valandos. Laikrodis vis eina. Laikas vis bėga. „Laiko švaistymas,“ – daugelis sakytų, bet štai vis daugiau žmonių pasijunta įsmeigę akis į telefoną. Tiek daug laiko žmonės praleidžia prie telefono, pamanytum, kad jie turi adikciją. Adikcija, adikcija, adikcija, kas tik šiandien neturi kokio nors tipo adikcijos. Adikcija telefonui, adikcija kompiuteriui, adikcija alkoholiui, adikcija narkotikams. Gera pasiduoti malonumams kartas nuo karto, bet mūsų protas nėra toks logiškas, jis nesustos po vieno karto, jis mus temps prie malonumų, net jei tai mums kenktų, net jei tai mus žudytų. Jis vis trokš ir trokš, iki kol nebegalės.

Žmogui reikia daug ištvermės ir stiprybės eiti prieš savo protą, gal dėl to adikcija tokia didelė problema šiais laikais. Modernus gyvenimas pilnas patogumų: fizinį darbą lengvinantieji prietaisai, pigūs būdai praleist laiką, maistas ir vanduo plačiai prieinamas, šie dalykai padarė mūsų gyvenimą daug lengvesnį. Nebėra priežasties išeiti iš namų. Kam lipt iš lovos, kai galiu įjungt televizorių ir pragert problemas? Ir tas sentimentas greitai plečiasi visuomenėje.

2R klasė, Arnas Milius

Pilnas miesto to,

Kas žmogui svarbiausia, –

Noro ir laisvės.

Stoviu ant tilto,

Matau, kaip tolsta šansas

Sugrįžti namo...

Gatvėm nubėgo

Vaikai plačiom šypsenom –

Noriu jausti tai...

Grįžtu pas tave

Su mintimi – nugrimzti

Jūros gelmėse...

Jau kiemas baltas,

Atsispindintis sniegas –

Tai švenčių metas.

Snaigės naktyje

Paliečia mano akis

Šokdamos viltį.

Traukinys dunda,

Greit sulėtinu žingsnius –

Nubėga šiurpas.

Seni griuvėsiai,

Dangus verkia palengva

Prisiminimai…

Danguje mėnuo,

Apgaubia rudens naktis –

Neleidžia pabust.

Ir kaipgi aš jau

Besibaigiantį rudenį

Galiu paleisti?

Galvoje suksis

Mintys lyg klevo lapai –

Sudžiūvę, rudi.

Kelio provėžos,

Nugultos rudens rasos,

Mus veda namo.

Pasimatavau

Žalią rugių suknelę –

Pabudau sapne.

Paparčio žiedą

Joninių naktį žalią

Svajoje radau.

Žvelgiant į dangų

Išlenda siluetas –

Pilnas tamsybės.

Ar bėgių miestas,

Primenantis gimtinę,

Pasiliks širdy?

Skrieja pro šalį

Šokančios mintys –

Pamirštu, kas aš.

Viskas pradžioje

Susideda iš dalių,

Tik ar tu žinai?

Purslų žaidime

Kviečia blyksnis iš toli –

Sūkury smengu.

Negyvos kopos

Egzistuoja paslapty –

Ramybę kužda.

Kol badai pirštu, –

Gyvenimą gyvenu,

Laisvę pajuntu.

Sapne su tavim

Ribos užbrėžtos griežtai –

Atmerkiu akis.

Perdega ugnis,

Bejėgis laikas tirpsta

Greitame tempe.

Pėdsakais seku,

Beribis dangus kviečia

Kilti į viršų.

Pilki debesys

Lėtai sklando danguje –

Arti nežinia.

Besitęsiantis

Gyvenimo spektaklis

Didybe dvelkia.

Raudonos lūpos

Junta magijos skonį –

Neatsispiria.

Saulėje plaukia

Pamirštas jausmų šokis –

Vejas šilumą.

Mėnulio šviesa

Žadina mano mintis –

Neleidžia pabust.

Sukas naktyje

Snaigės, mano akyse

Šoka palengva...

Plevena plaukus

Atšiaurus šiaurės vėjas –

Baime pakvimpa.

Lelijos žiedas,

Stebintis danguj žvaigždes,

Iš lėto skleidžias.

Kylančios rankos

Stiebiasi svajonės link –

Nepasiduoda.

Ežero dugne

Gyvenanti paslaptis

Įtraukia mane.

Miesto atspindį

Blankiame sapne regiu –

Verkia dangus.

Atsiprašau už

Savas klaidas, kurios

Tarp mūsų maišos.

Mamos kvepalai

Vis primena vaikystę –

Norisi sugrįžt.

Nuvyto gėlės,

Esančios ant palangės, –

Vienatvės jausmas.

Mėlynos akys

Lėtai grimzta raukšlėse –

Bėgantis laikas.

Įšalus žemė

Bando lėtai atgimti –

Pumpurai sprogsta.

Nuotraukų drožlės

Skęsta murzinoj baloj –

Mūsų praeitis.

Balti patalai

Leidžia jausti šilumą –

Nenoriu išlipt.

Susitikime

Paskutinį kartą čia,

Mūsų širdyse.

ak ir vėl pajausti

ak ir vėl surasti

šlepsintį rudenį per balas

tuščias miestelio gatveles

įsimylint kiekvieną akimirką

visas paletės spalvas

ir nutilusias paukščių giesmes

net siautulingus vėjo gūsius

vėl nugrimzti svajų akimirkose

sustingti šalnos laše ir jurgino žiede

margai išsišiepę klevo lapai

pakvietė siautulingai polkai su ragučiais

toks kvailas noras kikenti

štai ką reiškia išgyventi rudenį...

ašarojau tyliai it upelis

juokiausi garsiai it lietus

sunku atsikelti

sunku atsimerkti

sunku suprasti saulėgrąžą be saulės

sunku suprasti mėnulį be žvaigždžių

šildykis mano šviesoje

drebėk mano žiemoje

supratęs mane –

atraski save

neverk naktyje –

užkalbink mane

padėsiu suprasti saulę be šviesos

padėsiu atrasti mėnulį be tamsos

prašau

nepamesk savęs –

priimki dalelę manęs

sapnų karalystėje būtume laimingi nes tada nereikėtų galvoti kaip tave pamiršti

tu būtum čia pat šalia manęs iš dešinės

debesų pievų patale nereikėtų ieškoti žodžių minčių ir painių ženklų

tu mane mylėtum įrėmintoje ryto rasoje

deja teks palikti šią svajonę kitame pasakų knygos puslapyje

Aš norėjau išgelbėti kitus, nes visi mane apleido.

Aš niekada neturėjau pasakų herojaus, man reikėjo juo tapti, kad būčiau išgirsta.

Tada maniau, jei manęs niekas nepaliktų, tapčiau nepakeičiama.

Tada vietoj pašaipų jie mane išgirstų.

Aš noriu rasti vietą savo mintyse.

Aš noriu rasti savo pašaukimą.

Aš noriu žydėti.

Aš nenoriu prarasti save.

Aš visada jus išklausysiu.

O kas išklausys mane?

Mama, tėti, aš dūstu.

Mama, tėti, aš kenčiu.

Kiekvieno herojaus tragiška pradžia.

Kiekvieno herojaus tragiška pabaiga.

Bet aš sugebėsiu sau padėti.

skaityki knygas skaičiuoki raides

briski per mano rašliavų marias

pajuski ką jutau aš

bandyk suprasti ko nesuspėjau aš

jausmus sunku suprasti

mintis sunku atsekti

tačiau melas toks saldus

traukia mane it medus bites

leisk būti bite tavo meile vienkartine

leisk padėti tau pražysti leisk man mylėti...

vienatve pilkoji drauguže

vėl beldiesi į mano duris

lyg pamesta laidotuvių chrizantema

vieniša ir apraudota

mėnulis mano geriausias draugas

bičiulė saulėgrąža ir saulės šviesa

norėčiau tapti žvaigžde artimųjų apsupta

norėčiau tapti lelija mylimųjų globojama

nedrįskit manęs pamesti sutrypti išpurvinti

pavargau nesislapstysiu nuo tavęs

tapsiu spygliuota aštria tvora

neperlipsi neįeisi

manasis pyktis auga

tavasis pyktis smaugia

dega viskas aplinkui

kadaise buvai mėnulis mano vandenynui

šviesa mano augančiai gėlelei

dabar tu Sacharos dykuma

mano lietaus pilnoje gatvelėje...

tas keistas praeivio nenoras

pasiekti šviesą tunelio gale

aš saulėgrąža be saulės kaitros

aš takelis be kelio atgalios

giedrą dieną suardo tėviškas pyktis

kuriame sustingsta nepasakyti žodžiai

meilė neturi smaugti tačiau ši dusina

meilė turėtų apgobti tačiau ši trupina

aš saulėgrąža deganti be meilės

Šlepsiu į mokyklą, tikiuos, nepavėluosiu,

tačiau toks oras kviečia pasvajoti.

išdykėli lietau, nustok visus hipnotizuoti,

per dailę vien tave elegiškai tepliosiu.

Rudens veide sustings niūri vienatvė,

o rankos kvies apglėbti juodą tylą,

kampe molbertas senas snaus nebyliai,

sapne skrajos spalvų paletės gatvė.

tikiuosi vėl nepradėsiu gerti vaistų...

vėlų rudenį tiesiog nesijaučiu savimi...

noriu kad mano oda spindėtų švara

noriu kad mano plaukai būtų tankūs

noriu kad mano nagai būtų tiesūs ir nenukramtyti

noriu kad mintys galvoje būtų šviesios ir protingos

niekad negalvojau jog skausmingiausi mūšiai bus su savimi...

sustingo rankos

sustingo kojos

sustingo kraujas

sniegas sušaldė

mano aižėjančią širdį

nebereikalingi jausmai

viskas ko man reikia

tai sušalę žingsniai

tai pėdsakai

kuriuos bandau išminti

niūrūs praeivių veidai

slenka iš pilko namo

tačiau katinėlio kailis

švelnus it arbatos kvapas

Pasiilgau to dėmesio, kurio sulaukia mažas vaikas.

Norėčiau ir vėl būti parnešta iš automobilio po išdaigų kupinos dienos pas senelį kaime.

Norėčiau, jog ir vėl eitume pasivaikščioti kas vakarą.

Norėčiau, kad pižamų vakarėlis su broliu ir pusseserėmis būtų sutiktas su karštu puodeliu saldžios kakavos.

Norėčiau ir vėl sulaukti žaislų, norėčiau šukuoti lėlės plaukus, norėčiau ir vėl pažaisti su dinozaurais.

Norėčiau praleisti daugiau vakarų su broliu, kai gaminom picas ir juokiamės prie puodelio arbatos, kai nerūpi, kad garsiai aidi mūsų kalbos.

Norėčiau turėti daugiau laiko, norėčiau grįžti.

Nejaugi iš tikrųjų paskutinieji metai?

Žinojau, jog laikas bėga greitai, kai bandžiau jį pavyti, netekau kvapo.

Liguistas šuo, tačiau siela vis dar jauna,

Kasdien pasitinka mane su ausis rėžiančia daina,

Norėčiau, jog jis mane taip pasitiktų dar daug savaičių, mėnesių ir metų,

Tačiau, kas dabar žino, kiek dar turim laiko,

Tikiuosi, kad suteikiu jam dar daug laimingų kauksmų, lojimų ir apkabinimų...

gyventi žiemą – išmokti kvėpuoti

gyventi pavasarį – prisiminti ką reiškia šėlioti

gyventi vasarą – užmiršti „negalima“ ir „pasiduoki“

gyventi rudenį – prisiminti norą teplioti
gyventi naktį – skrajoti sapnuose

gyventi dieną – širdis gieda

gyventi akimirką – abejonių nėra

ašarojančios akys skaičiuoja krištolines eketes

kuriose nenustoja žiopsoti žuvys

aš tik noriu miego

šįkart džiaugsmo ašaros

pamirštu kvėpuoti

prisiminimai žybčioja it sugedusi šviesa

įtraukusi oro gurkšnį

užuodžiu nostalgišką kvapą

balta gatvė tuščia

vėl raminanti pūga

paskęsti pusnies patale

kokia elegantiška pabaiga

mane gąsdina žmonės

ne tamsa

šaltis glosto skruostą

visada mėgau žiemą

sniegas blizga

mėnulio šviesoje

Visada jausdavau, kad reikia rėkti, jog mane išgirstų.

Todėl dabar tyloje jaučiuosi per garsi.

Man nereikia imti tiek daug į širdį.

Esu tokia, kokia esu, kartais tai reikia sau priminti.

Turiu vieną kūną ir širdį, gaunu tik vieną bandymą šį gyvenimą ištirti.

Snaigė, Žvaigždė, Strėlė ir Pelėda,

Tėvas, Mama, Sūnus ir Dukra –

Motinos žiedas sujungia mus, nors greitai išsisklaidysim.

Aš esu savo motinos ir tėvo dukra.

Bijau išeiti į pasaulį, bijau išskleisti sparnus ir užaugti.

Kas man padės susiūti sijoną, jei ne tėvas?

Kas man padės ištaisyti rašybos klaidas, jei ne mama?

Kas man padės išsikalbėti, jei ne brolio pašaipa?

Su kuo eisiu pasivaikščioti, kam galėsiu pasiskųsti, kam pasakysiu – užkniso, gana?

Man šešiolika, laiko liko nedaug, kas tie dveji metai, kai brolis jau kitąmet išeina.

Mėnulis visada liks draugas.

Karštakošė saulė visada primins, kad veidą puošia strazdanos.

Pasiilgau vaikystės, kai nemiegoti buvo iššūkis,

Užmigti dabar, per pamokas, tai – nevykęs planas.

Pasiilgau vaikystės, kai buvo mažiau laisvės.

Nebenoriu tiek daug atsakomybės.

Kodėl taip greit užaugau?

Lizdeikos gimnazijos darbas Lietuvos mokinių kūrybinių darbų konkurse „Kas man yra lietuvių kalba?“ apdovanotas už kūrybiškumą.

Peržiūrėti darbą...