Get Adobe Flash player

NEBESITIKĖJAU

20210623_1 Elena! – kažkur tolumoje dunksi tėčio balsas. Pramerkusi akis, gailiai atsidūstu ir vėl užsimerkiu. – Maže, kelkis! – šįkart reiklesnis brolio balsas. Praplėšusi limpančias akis, bandau išjudinti vis dar snūduriuojantį kūną. Negaliu pasigirti ryžtingu noru keltis rytais, bet juk galima taip nešaukti. Lėtai slenku į dušą ir atsuku ledinį vandenį, tikėdamasi stiprios dopingo dozės, kuri nuplautų užsilikusį tingulį. Džinsai, megztukas, patogūs batai, kukli kosmetika, vėl rausiuosi kuprinėje, ar tikrai turiu pasą, bilietus, telefoną ir piniginę. Kampe pūpso lagaminas, kurio šonas papuoštas lipduku „I'm a cool girl“, nutrintas krepšys, ant kurio Sigis mėlynu rašikliu užraitė: „She really is cool girl“ ir nauja kuprinė, kurią nusipirkau per išpardavimą „Lidle“. Apačioje laukia tradiciniai pusryčiai ir susirūpinęs tėčio veidas. Aš jį puikiai suprantu, nes išleisti dukrą į nežinią nėra lengviausia tėvų pramoga. „Elenyte,“ – nebaigia jis sakinio, balsas užlūžta, akyse matau susikaupiančias ašaras. Dar kiek ir aš pradėsiu bliauti. Nors vasarą praleidau sodo namelyje skaitydama detektyvinius romanus ir galvodama apie studijas, vis dėlto sunku buvo įsivaizduoti gyvenimą svečioje šalyje. „Tėti, nereikia, viskas bus gerai,“ – kaltai šypsausi ir stipriai jį apkabinu. Jau dešimt metų gyvename trise: tėtis, brolis ir aš. Mamos seniai nemačiau, ji paliko mus, kai man buvo devyneri. Vaikiškoje sąmonėje giliai įsirėžė tėvų barniai, mamos klyksmai ir priekaištai dėl nenusisekusio gyvenimo. Kai gimdytojai pykdavosi, sėdėdavome brolio kambaryje laukdami, kol triukšmas nurims ir atėjęs tėtis pasakys, jog viskas gerai ir nieko nereikia bijoti. Mama neateidavo. Kodėl? Nežinau. Kaip ir dabar nežinau, kur ji dingusi bei ką veikia. Galbūt tėtis žino, bet ši tema mūsų šeimoje yra tabu. „Gana glėbesčiuotis, mažė pavėluos į lėktuvą,“ – už tėčio nugaros reiklus Sigio balsas. Mano brolis – mano angelas sargas, be kurio nežinau, ką daryčiau. Jis visada ištraukia mane iš įvairių nepatogių situacijų. „Kodėl visada viską sujauki?“ – susiraukia tėtis. Jis vaidina supykusį, bet jam prastai sekasi, mes jau seniai perpratome jo kūno kalbą. Įsitikinusi, kad viską pasiėmiau, dar kartą apkabinu tėtį ir paskubomis maunu pro duris. Įsėdusi į automobilį, pajuntu, kad kažkas užspaudžia krūtinę ir ima trūkti oro, todėl pradariusi langą traukiu gaivų vasaros ryto dvelksmą. Brolis šelmiškai šypsosi ir kaip visada pamerkia dešinę akį. Baimė pasitraukia. Kaip jam taip pavyksta? Oro uostas sausakimšas žmonių: skubančių, lekiančių, snaudžiančių, ašarojančių, besišypsančių, susiraukusių. Žodžiu, visa žmogiškųjų emocijų amplitudė. Mano skrydis jau žiba lentoje, po kelių minučių prasidės laipinimas. Atsisuku į Sigį, šis apglėbia mane savo didelėmis boksininko rankomis ir glostydamas nugarą kužda į ausį: „Maže, būk atsargi, jeigu kas atsitiks, nedelsdama skambink, po kelių valandų būsiu šalia. Niekas niekada tavęs nenuskriaus. Tu turi brolį,“ – ir vėl pamerkia dešinę akį. Dailiai šypsosi grakšti stiuardesė, patogi vieta prie lango, už kelių minučių prabudęs lėktuvas rieda į pakilimo taką ir pamažu atsiplėšia nuo žemės. Apačioje atsiveria beblėstančios vasaros peizažas: besiraitantys upeliukai, gelstantys laukai ir miniatiūriniai namų kontūrai. Dar nežinau, kas yra nostalgija, bet suvokiu, kad pasiilgsiu šio miesto, namų, aplinkos, draugų ir šeimos. Tačiau ateina laikas, kai vaikas privalo pakelti sparnus savarankiškam skrydžiui, o man jau tikrai metas, aš pasiruošusi pradėti naują gyvenimo etapą. Suprantu, kad bus sunku, bet aš tikrai pajėgsiu, o jei ne, žinau, kas visada išties pagalbos ranką. Lengvas lėktuvo siūbavimas, nuovargis ir miego trūkumas daro savo, jaučiu, kaip pasineriu į rūką... Nežinau, kiek laiko miegojau, bet pramerkusi akis vėl matau grakščią stiuardesę, dalinančią gėrimus. Ji maloniai šypsosi, kažkodėl man atrodo, kad jos veido ovalas primena mamą. Už pusvalandžio leidžiamės milžiniškame Portlande, galvoje tikra minčių maišalynė, atrodo, kad šiurpsta kiekvienas odos lopinėlis. Stiuardesė vėl maloniai šypsosi, o aš sutrikusi seku paskui skubančius pakeleivius. Pasų kontrolė, tada mindžioju laukdama bagažo, pagaliau patenku į laukimo salę, kur manęs turėtų laukti koledžo mokinių kuratorius. Žvalgausi, kol išvystu lentelę su mano pavarde ir vardu. Pakėlusi akis nuo popieriaus lapo sustingstu, prieš save pamatydama tai, ko niekada daugiau nebesitikėjau išvysti...

Meilė ir jūra,

Mano delnas tavajam –

Amžinas bučinys

(Iveta Skulmytė)

*

Palangos tiltas

Paskendę mano jausmai –

Aš šoku žemyn…

(Iveta Skulmytė)

*

Kopos, smėlis,

Bangų mūša į krantą,

Žvaigždės danguje

(Iveta Skulmytė)

*

Jūra kaip meilė,

Ji gydo arba žudo –

Sunku pabėgti

(Iveta Skulmytė)

*

Pušys lenkiasi

Smėlis byra rankoje

Tiltas jau šalia

(Gabija Liolytė)

*

Kibinų kvapas

Basutės trina kojas

Jūros negana

(Gabija Liolytė)

*

Žuvis jau krante

Žvejo šypsena plati

Tiltas juokiasi

(Gabija Liolytė)

*

Smėlis pirštuose

Saulė maudosi jūroj

Per trumpa diena

(Gabija Liolytė)

*

Palangos tiltas,

Neramių bangų šokis –

Lietuvos grožis.

(Urtė Baliutytė)

*

Tiltas tolumoj –

laukia ilga kelionė

iki jo galo…

(Herkus Levickas)

*

Po liūdnų orų

Prašvito pavasaris

Palangos takuos.

(Nojus Bajorūnas)

*

Jūros pakrantė –

Ten žaidžia vaikai linksmai

Ir stato pilis.

(Gabija Jackevičiūtė)

*

Grįžtame vis čia,

Lyg palikę, kas

Mums labai svarbu.

(Martynas Utkus)

*

Ar atsiras dar

Viena Eglė – Lietuvos

Valdovė žalčių?

(Martynas Utkus)

*

Palangos krante

Skalaujamą gintarą

Saulė kaitina

(Eimantas Rimkus)

*

Kaip akmenėlis

Jūroj plaukiu pasroviui –

Tu pavyk mane

(Rugilė Judeikevičiūtė)

*

Gaudžia ošimas

Lyg klasikinė muzika,

Baltija – aš čia.

(Kamilė Gabalytė)

*

Palanga, jūra,

Vėjas suvėlė plaukus,

Kopose ramu.

(Kamilė Gabalytė)

*

Birutės kalnas

Meilės širdžių legenda –

Tai istorija.

(Kamilė Gabalytė)

*

Palydint saulę

Prie gintaro krantinės

Lauksiu aš tavęs

(Erika Gureckytė)

*

Kirų akyse

Bespindintis gintaras.

Jūros šiluma.

(Kotryna Žukauskaitė)

*

Ateina vasara karšta

Ir šaukia ji:

– Aš čia, Palanga!

(Anželika Zarankaitė)

*

Sezono pradžia

Prie banguojančios jūros,

Saulelė šilta

(Linas Stašiūnas)

ŠIUOLAIKINĖS VISUOMENĖS PRAGARO RATAI. Miglė Zoltnerytė, 2B

ŠIUOLAIKINĖS VISUOMENĖS PRAGARO RATAI. Emilijus Pocius ir Matas Sipavičius, 2B

ŠIUOLAIKINĖS VISUOMENĖS PRAGARO RATAI. Emilija Laurutytė ir Upyna Bloškytė, 2B

ŠIUOLAIKINĖS VISUOMENĖS PRAGARO RATAI. Justas ir Ruslanas, 2B


JEI ŽEMĖ BŪTŲ ŽMOGUS. 1B klasės kūrybinis projektas


20191118_1 Piešimas, kūryba, tapymas man yra be galo įdomūs užsiėmimai. Tai galimybė išreikšti save, savo mintis ir emocijas. Man patinka, kad mene nėra ribų, konkrečių taisyklių, galima leisti savo fantazijai tiesiog šėlti.

Tai mano laisvalaikis.

img_1380 img_1381 img_1382 img_1383 img_1384

More Articles...
Patyčių dėžutė
Reklaminis skydelis
Kuriame Lietuvos ateitį
Reklaminis skydelis
FR
Reklaminis skydelis
Elektroninis dienynas
Reklaminis skydelis
Apklausa
Ką pirmiausia reikėtų daryti, kad gerėtų Tavo mokymosi pasiekimai?
 
LAMA BPO
Reklaminis skydelis
Jaunimo linija
Reklaminis skydelis
DofE
Reklaminis skydelis
Mukis
Reklaminis skydelis