Radviliškio rajono Jaunųjų filologų konkurso laureatės (Publicistikos ir eseistikos sekcija), Lizdeikos gimnazijos 4D klasės mokinės Agnės Sluckutės darbas (mokytoja Laima Verbickienė)

 Diagnozė – baikeris

„Mane domina tik pakvaišę žmonės, pakvaišę gyventi, pakvaišę kalbėti, pakvaišę būti išgelbėti, trokštą visko vienu metu, tokie, kurie niekada nežiovauja ir nešneka banalybių.“

D. Keruakas „Kelyje“

Jau prieš gerą dešimtmetį visus mano plačios giminės atstovus gerokai stebino ir tebestebina dėdė Vytautas (artimųjų ir draugų vadinamas Vytioku), drožiantis ne pirmos jaunystės odinius rūbus ir pašėlusiu greičiu lekiantis ant riaumojančio motociklo. Vieni giminaičiai jį vadina pamišėliu, adrenalino narkomanu, o kiti, tarp jų ir mano jaunesnysis brolis, facebook įkūręs Vytioko gerbėjų būrį, audringai žavisi juo. Bobutė, kurios 90-ies metų jubiliejų atšventėme prieš kelis mėnesius, beria poterius kaip žirnius ir vis žegnoja nenuoramą, kuris paglostęs savo barzdelę, kurią preciziškai prižiūri, ir atmetęs surištą kaselę, įžūliai šypsosi. Mano mama grasina paimsianti žirkles, bet Vytautas apsuka savo motociklą ir tiek jį tematysi. O jeigu rimtai, tai dėdė Vytautas nelabai kuo skiriasi nuo paprasto mūsų šiandieninės visuomenės nario. Jis yra rimtas ūkininkas, gyvenantis Radviliškio priemiestyje ir senelių susigrąžintose žemėse auginantis cukrinius runkelius, kukurūzus, bulves. Neseniai jis nusipirko naują kombainą, tiesa, prieš tai reikėjo paimti nemažą ilgalaikę paskolą iš banko. Atradęs laisvą valandėlę, visada ją išnaudoja važinėdamas motociklu, kuriuo apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir Latviją, Lenkiją, Estiją, pernai su draugais aplankė Norvegiją, o jo tolimesniuose planuose sukasi saulėtoji Gruzija, net Brazilija, kurioje gyvena jo bendraklasis Titas, motociklu išmaišęs pusę pasaulio. Dažnai Vytautą gali atrasti ir besikuičiantį garaže. Mano mama kalbėdama apie savo brolį ironizuoja, kad „Vytuko šventa karvė rujoja garaže“. Senelis prisimena, kad Vytautas jau nuo mažens domėjosi skirtingomis transporto priemonėmis, tačiau jo dėmesį vis patraukdavo motociklai. Jis turėjo nemažai skirtingų motociklų, kurie skirdavosi savo galingumu, pajėgumu, spalva ar kažkuo kitu. Dabar jo garaže puikuojasi prabangus 1989 metų mėlynos spalvos Harley-Davidson motociklas, kurį jis švelniai vadina Guoliuku. Motociklas tapo jo meka, laisvės ir galios simboliu, kuris padeda atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir suteikia nepakartojamų pojūčių. Vytautas prisipažįsta, kad tikro baikerio vertybių skalėje pirmoje vietoje yra motociklas, antroje alus ir tik trečioje merginos, gal todėl jis iki šiol nesukūrė savos šeimos, dėl ko nuolat susilaukia giminaičių priekaištų. Po amerikietiškų filmų esame pripratę, kad baikeris – storas, nesiskutęs, vilkintis odinę striukę ir alų plempiantis nelabai protingas vyriškis. Lietuvoje situacija kiek kitokia, bet tipiškas baikerio šeimos biudžetas, anot Vytauto, atrodo taip: 33 proc. visų pajamų – alui, 33 proc. – benzinui, 33 proc. – šeimai, į kurią įeina ir pats baikeris.

Radviliškio rajono Jaunųjų filologų konkurso laureatės (Literatūros mokslo ir kritikos sekcija), Lizdeikos gimnazijos 4D klasės mokinės Alainos Štreimikytės darbas (mokytoja L. Verbickienė)

GĖLĖS MOTYVAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE

„Nors aš nuvargus ar nuliūdus būčia,

Čia mane prakalbin kožnas kvietkelis“

A. Vienažindys

Biologai teigia, kad pasaulyje yra apie 400000 įvairių augalų rūšių. Gėles augino senovės persai, egiptiečiai, romėnai, kurie žydinčių gėlių žiedais puošdavo šventyklas, didikų namus, aukodavo jas dievams, todėl mokslininkų nestebina tas faktas, kad Kretos saloje rastas 5000 metų senumo rožės atvaizdas. Iki mūsų dienų išlikę pasakojimai apie vieną pasaulio stebuklų – kabančius Babilono sodus, į kuriuos iš visos senovės Romos imperijos buvo gabenami įvairūs augalai: granatai, vijoklinės rožės, vandens lelijos, figos, riešutmedžiai, migdolai ir daugelis kitų. Lietuva taip pat nuo seno vadinama kryžių ir darželių šalimi. Senovės lietuviai daugelį augalų laikė šventais. XIX a. vienuoliai į Lietuvą atvežė rūtą, bijūną ir kitų gėlių. Daug gėlių buvo sodinama dvarų ir vienuolynų parkuose. Šiuo metu šalyje savaime auga ir auginama per 2000 augalų rūšių, kurių daugelis savo grožiu mus keri nuo ankstyvo pavasario ligi vėlyvo rudens pievose, laukuose, pakelėse, o žiemą – mūsų namuose.