kaip toj maestro dainoj
po žvaigždėm šiąnakt gulsimės
miestas tylės
mūsų širdžių liepsnose
o mes klajokliai bastūnai
neradę prieglobsčio
kaip vaikai ieškantys trauklapio
ašarom nupraustai žaizdai
šiąnakt sustosim minutei
paklausyti strazdo aikštingos giesmės
*
pasigėriau žmogiškumu
todėl reikalauju ciniškos ramybės
besiblaškydama tarp dulkėtų liepų
ir klaidingų artefaktų
šaukiau Aleliuja naivumui
gavau tik muses puodely
ir dvokiantį kiškio lavoną
*
ten kur undinės glamonėjasi
ir pieno puta leidžiantis saulei
lūpas krauju nudažo
lauk manęs
ties devintu švyturio blyksniu
už jūrų marių
sudeginsiu tave
ir tavo akių perluose
savo mirties datą išraižysiu
*
kaip šerkšno dykumų moralė subrendai
į nevaikiškai bauginančią moterį
skuodžiam tylos paklausyt
nubraižydami kryžium naujus kelius
į vietas kur fėjos geria karštą vyną
ir dalijasi citrinų pyrago receptais
ten mano sielos namai
*
ištremta iš pseudopasaulio
pradėjau kalbėti metaforomis
bandydama įrodyti
kad klounai geba raudoti
raudoni kraujo lašeliai
nuo tavo nosies galiuko –
nudažei mano vestuvinę suknelę
*
vivaldi metų laikai
lyg karoliukai
pabirusios mintys
absurdiškai pripažįstu –
kraustausi iš proto
nežinau
kiek beviltiškų naktų
raudona televizoriaus lemputė
spokso į mane
antonio
tavo smuiko melodija
vingri ir gydanti
dovanojo viltį
išlikti amžinybėje
*
atsitrenkusi į dugną
susivariau vinis į širdį
tas grimasas kurios metų metais
liežuvių rykštėmis mane nuodijo
sutikau būti talžoma –
kaukia kvatoja kūno ir sielos
tuoktuvių muzika
aš paradoksas tarp jų
atsitiktinė auka –
liudytojas savastingo nykimo
