Šių metų lapkričio 17 dieną, 2G klasės mokiniai lankėsi Radviliškio vaikų globos namuose „Nykštukas“.Vaikų namų tikslas: našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų globa ir ugdymas, rengimas savarankiškam gyvenimui, integracijai į visuomenę bei kokybiškas, atitinkantis vaikų poreikius ikimokyklinis ugdymas. Pasibaigus pamokoms, visi kartu keliavome pas vaikučius. Ne vienas iš mūsų prisipažino, kad ten eina su didele baime, nes nežinojome, kaip mus sutiks mažieji. Lankėmės 3-ioje grupėje.  Vos įžengią  pro duris, pasijutome labai keistai, kambaryje sėdėjome visi labai nedrąsiai, tiek mes, tiek vaikučiai. Grupėje buvo 11 vaikų.

Vaikai turi puikias sąlygas gyvenimui, kambariuose gyvena po du, yra virtuvė, svetainė, kompiuterių kambarys ir „tylusis kambarys“, turi žaislų, tačiau neturi tos didelės šilumos, kurią suteikia tik tėvai. Buvome nustebinti, kai kurie mažieji prakalbo itališkai. Pasirodo, juos globoja italai. Pasiima juos vasaros atostogoms, žiemos atostogoms. Viena mergaitė, vardu Vestina, pasakojo, kaip jai ten patinka, kokie geri žmonės, ir net mūsų pokalbio metu jai paskambino italai, kaip ji pati juos vadina. Jai jie skambina kiekvieną dieną apie 3 valandą, kada jiems būna darbe pietų pertrauka. Visų vaikučių istorijos liūdnos, visi iš asocialių šeimų, ir kai kurių istorijos, kurias pasakojo auklytė Laima, tiesiog bauginančios.

Atėjome prieš pat pietus, tad palaukiame kol pavalgys. Kol mažieji valgė, greitai planavome, ką nuveikti. Taip pat atnešėme vaišių. Papietavus susėdome ratu ir nusprendėme susipažinti.

Reikėjo pasakyti savo vardą ir vardo pirmos raidės gyvūną. Po žaidimo vaikai vaišinosi atneštomis vaišėmis. Visi juokėsi, buvo smagu. Tada nusprendėme pažaisti visiems gerai žinomą žaidimą – „Sugedusį telefoną“. Taip pat atnešėme spalvinimo lapų. Visi greitai išsirinko piešinius, išsirinko savo partnerius –pagalbininkus iš mūsų tarpo ir puolėme ant žemės spalvinti.

Sunkiausia buvo su jais bendrauti. Nežinojome, nei ko paklausti, nei ką pasakyti, kad neužgautumėm jų širdučių. Baigus spalvinti, išdėliojome piešinius ir juos aptarinėjome. Tada kelios mūsų klasiokės susirinko piešinius, skyrė visiems nominacijas ir apdovanojo čiulpinukais. Visi buvo labai patenkinti.

Sunkiausia buvo atsisveikinti. Vos atsistojus išgirdome žodžius „Ar jau išeinate?“ Buvo sunku atsakyti, taip. Laikas prabėgo labai greitai ir nei vienas iš mūsų nenorėjome išeiti. Išspaudėme ne vieną ašarą. Tačiau pažadėjome sugrįžti.

Monika Kontrimavičiūtė