2012-01-09 ,,Veidrodyje gali pamatyti, kaip atrodai. Kitų žmonių akyse gali pamatyti, koks esi“
(M. Jonutis,, Kirminas paukštis“)
Naujieji metai kaip veidrodis praėjusiųjų. Kokie atrodysime patys sau vėl iš naujo, kokius mus mato ir matys kiti? Kiekvienam iš Jūsų norėčiau nusiųsti filosofo E. Hubbard ,,Laišką Garsijai“. Tai kubietiška istorija apie vieną žmogų, sukilėlių vadą generolą Garsiją. Garsija slėpėsi kažkur Kubos kalnuose, niekas nežinojo kur. Joks paštas negalėjo jo pasiekti, o prezidentui reikėjo Garsijos pagalbos. Ką daryti? Žmonės prezidentui pasakė, kad yra toks vaikinas, vardu Rovanas, jis suras Garsiją, jei apskritai kas nors gali jį surasti. Prezidento žmonės nuvyko pas Rovaną ir įteikė jam laišką, kad šis perduotų jį Garsijai. Vaikinas paėmė laišką ir įsidėjo jį į vašku ištrintą maišelį ir pasikabino prie širdies.Po trijų savaičių pasirodė kitame salos krašte, pėsčiomis perėjęs visą priešo teritoriją ir perdavęs Garsijai prezidento laišką. Įsivaizduokite, jog pasikviečiate darbuotoją, mokinį ar tiesiog, atrodo, patikimą žmogų ir paprašote, kad jis pavartytų enciklopediją ir surinktų jums reikiamą informaciją apie X gyvenimą. Sunkoka patikėti, kad darbuotojas, mokinys ar, atrodo, patikimas žmogus tarstelės ,,taip“ ir nueis vykdyti užduoties. Lažinuosi iš gyvenimo, kad ne. Jis pasižiūrės į jus ir paklaus vieno ar daugiau dalykų, pavyzdžiui, kokioje enciklopedijoje reikia ieškoti informacijos? Ar tai skubu? Kam jums apskritai reikia tai žinoti? Nors ir jums atsakius į šiuos klausimus, darbuotojas- mokinys- žmogus išsliūkins ir susiras kokį nors darbuotoją, mokinį..., kad šis padėtų jam ieškoti enciklopedijos, o galų gale pasakys, kad jokios informacijos nerado. Kitaip sakant, laiško Garsijai jis nenunešė. ,,Laiškas Garsijai“ įkūnija sėkmės siekiančio ir iniciatyvaus žmogaus gyvenimo filosofiją. Amžinosios vertybės niekada nepraranda savo vertės, žodžiai ,,nunešti laišką Garsijai“ simbolizuoja žmogaus sugebėjimą atlikti pareigą ir ryžtingą tikslo siekimą. Ko galima pasimokyti iš šios istorijos? Turbūt reikia branginti tokius, kurie, gavę nunešti laišką Garsijai, tyliai jį paima ir pradeda vykdyti užduotį neklausinėdami kvailų klausimų ir neturėdami slaptų sumanymų išmesti tą laišką į artimiausią kanalizacijos šulinį. Pasauliui ( kiekvienai įstaigai, mokytojui, pagaliau žmogui) tokio žmogaus reikia, nes jis gali nunešti laišką Garsijai. Kaip mums, mokytojams, reikia išugdyti tokius rovanus? Pasak filosofijos daktaro ir žurnalo ,,Kelionė su Bernardinai. lt“ redaktoriaus A, Navicko, šiandienos mokykloje kalbant apie kritiškos ir atsakingos asmenybės ugdymą įsigali informacinė bulimija. Karštligiškas noras sukišti į mokinių galvas vis daugiau informacijos sukelia savarankiško kritiško mąstymo paralyžių. Didelę dalį gautos informacijos mokiniai po eilinio žinių patikrinimo pašalina iš smegenų kaip svetimkūnį, kaip tai, kas neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu. Kita vertus, kiek mokytojų šiandien yra pasirengę auginančiam dialogui su mokiniu, tam reikia nuolat augti pačiam... Tiesiog mokykla atspindi šiandienos visuomenę, grįstą vartojimo, konkurencijos ir skubos principais. Jei pavyzdžiui, mokykloje lietuvių kalbos mokytoja dvyliktokų tėvams pareikštų, kad orientuosis ne į pasirengimą egzaminui, bet diskutuos su mokiniais, skatins jų kūrybiškumą, dauguma, spėju, pasipiktintų ir tai suprastų kaip raginimą samdyti korepetitorius... Galime sudaužyti visus veidrodžius, pagaliau save iš naujo surinkti kaip dėlionę... Kaip pasikeitė ar pasikeitė kitų, ypač brangių žmonių, akių žvilgsniai- veidrodžiai? Tiesiog nuvalykime visus veidrodžius ir išsirinkime, į kurį šiemet žiūrėsime...Pasirinkimas ir atspindžio kokybė priklauso tik nuo mūsų. Pamiršau, sielos veidrodžiai niekada nemeluoja... G. Abromikienė
