2012-02-20

Į Lietuvą netikėtai užklydo šaltis...Laukėme? Pripažinkim, jog  laukėme, bet kartu ir ne... Kaip visuomet esame tam nepasiruošę,  tai  išbandymas mūsų dvasiniam surambėjimui arba ,,išlikimo rodikliui“. Kai šalta išoriškai, nebūtinai šalta viduje. Kur ieškome šilumos?
Turime galimybę knygą pasitekti kaip šildymo-terapijos priemonę. Kai už lango spirgina šaltukas, galima būtų kalbėti apie jauno žmogaus  skaitymo alkį kaip apsisaugojimo priemonę nuo asmenybės rambėjimo. V. E. Franklis, logoterapijos ir egzistencinės analizės pradininkas,  knygoje ,,Žmogus prasmės akivaizdoje“ rašo apie jaunuolius, kalėjusius Terezištato koncentracijos stovykloje, jau kitą rytą turėjusius iškeliauti į Aušvico koncentracijos stovyklą. Tą rytą paaiškėjo, kad naktį buvo įsilaužta į stovyklos biblioteką. Kiekvienas iš mirčiai pasmerktųjų įsidėjo į kuprinę mylimų poetų tomų ar mokslo veikalų. Kaip būtų šiandien? Kur ieškotume stiprybės šaltinio?

Akivaizdu, jog knygos negalima tiesiog įjungti ar išjungti kaip radijo ar televizoriaus. Skaitydami turite kartais stabtelėti, kad pagalvotumėte. Skaitydamas žmogus ne bėga nuo savęs, o tarsi grįžta į save. Knyga kviečia mus į gyvenimo kontempliaciją, mąslų buvimą. Nuo to ir sušylame. Svarbu, kad neliekame abejingi tam, kas stumia mus iš vidaus. Be abejo, žmogus yra atviras  pasauliui. Tai būtybė su langais ir durimis, todėl nuoširdus bendravimas, komunikacija taip pat neleidžia sušalti...
Viktoras E. Franklis knygoje ,,Žmogus prasmės akivaizdoje“ rašo, jog savotiškas paradoksas tai, kad akies geba matyti pasaulį priklauso nuo jos negebos matyti save. Kada akis mato save ar dalį savęs? Pasirodo, tada, kada serga. Jei žmogų kamuoja katarakta, jis mato kaip per rūką, o jei sergama glaukoma, matomos vaivorykštinės drignės aplink šviesos šaltinius. Šiaip ar taip, jei akis bent kiek mato save, regėjimas jau yra sutrikęs. Akis turi gebėti nematyti savęs. Taip pat ir žmogus. Kuo labiau jis nemato savęs, pamiršta save, tuo labiau realizuoja save. Paradoksas, jog savęs užmiršimas yra jautrumas, o atsidavimas yra  kūrybiškumas.
Perfrazuojant M. Martinaitį, sunku sušalti, kai sušilti lengva, kai šalia yra nuoširdžiai bendraujantis žmogus ar knyga, suteikianti imuniteto surambėjimui. Svarbu ne tai, ko mes laukiame iš gyvenimo, svarbu tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų. Anot B. Paskalio, žmogus yra mąstanti nendrė, gražiai ir prasmingai auginanti save ir lanksčiai atlaikanti didžiausius šalčius...

Gitana Abromikienė