ak ir vėl pajausti
ak ir vėl surasti
šlepsintį rudenį per balas
tuščias miestelio gatveles
įsimylint kiekvieną akimirką
visas paletės spalvas
ir nutilusias paukščių giesmes
net siautulingus vėjo gūsius
vėl nugrimzti svajų akimirkose
sustingti šalnos laše ir jurgino žiede
margai išsišiepę klevo lapai
pakvietė siautulingai polkai su ragučiais
toks kvailas noras kikenti
štai ką reiškia išgyventi rudenį...
ašarojau tyliai it upelis
juokiausi garsiai it lietus
sunku atsikelti
sunku atsimerkti
sunku suprasti saulėgrąžą be saulės
sunku suprasti mėnulį be žvaigždžių
šildykis mano šviesoje
drebėk mano žiemoje
supratęs mane –
atraski save
neverk naktyje –
užkalbink mane
padėsiu suprasti saulę be šviesos
padėsiu atrasti mėnulį be tamsos
prašau
nepamesk savęs –
priimki dalelę manęs
sapnų karalystėje būtume laimingi nes tada nereikėtų galvoti kaip tave pamiršti
tu būtum čia pat šalia manęs iš dešinės
debesų pievų patale nereikėtų ieškoti žodžių minčių ir painių ženklų
tu mane mylėtum įrėmintoje ryto rasoje
deja teks palikti šią svajonę kitame pasakų knygos puslapyje
Aš norėjau išgelbėti kitus, nes visi mane apleido.
Aš niekada neturėjau pasakų herojaus, man reikėjo juo tapti, kad būčiau išgirsta.
Tada maniau, jei manęs niekas nepaliktų, tapčiau nepakeičiama.
Tada vietoj pašaipų jie mane išgirstų.
Aš noriu rasti vietą savo mintyse.
Aš noriu rasti savo pašaukimą.
Aš noriu žydėti.
Aš nenoriu prarasti save.
Aš visada jus išklausysiu.
O kas išklausys mane?
Mama, tėti, aš dūstu.
Mama, tėti, aš kenčiu.
Kiekvieno herojaus tragiška pradžia.
Kiekvieno herojaus tragiška pabaiga.
Bet aš sugebėsiu sau padėti.
skaityki knygas skaičiuoki raides
briski per mano rašliavų marias
pajuski ką jutau aš
bandyk suprasti ko nesuspėjau aš
jausmus sunku suprasti
mintis sunku atsekti
tačiau melas toks saldus
traukia mane it medus bites
leisk būti bite tavo meile vienkartine
leisk padėti tau pražysti leisk man mylėti...
vienatve pilkoji drauguže
vėl beldiesi į mano duris
lyg pamesta laidotuvių chrizantema
vieniša ir apraudota
mėnulis mano geriausias draugas
bičiulė saulėgrąža ir saulės šviesa
norėčiau tapti žvaigžde artimųjų apsupta
norėčiau tapti lelija mylimųjų globojama
nedrįskit manęs pamesti sutrypti išpurvinti
pavargau nesislapstysiu nuo tavęs
tapsiu spygliuota aštria tvora
neperlipsi neįeisi
manasis pyktis auga
tavasis pyktis smaugia
dega viskas aplinkui
kadaise buvai mėnulis mano vandenynui
šviesa mano augančiai gėlelei
dabar tu Sacharos dykuma
mano lietaus pilnoje gatvelėje...
tas keistas praeivio nenoras
pasiekti šviesą tunelio gale
aš saulėgrąža be saulės kaitros
aš takelis be kelio atgalios
giedrą dieną suardo tėviškas pyktis
kuriame sustingsta nepasakyti žodžiai
meilė neturi smaugti tačiau ši dusina
meilė turėtų apgobti tačiau ši trupina
aš saulėgrąža deganti be meilės
Šlepsiu į mokyklą, tikiuos, nepavėluosiu,
tačiau toks oras kviečia pasvajoti.
išdykėli lietau, nustok visus hipnotizuoti,
per dailę vien tave elegiškai tepliosiu.
Rudens veide sustings niūri vienatvė,
o rankos kvies apglėbti juodą tylą,
kampe molbertas senas snaus nebyliai,
sapne skrajos spalvų paletės gatvė.
tikiuosi vėl nepradėsiu gerti vaistų...
vėlų rudenį tiesiog nesijaučiu savimi...
noriu kad mano oda spindėtų švara
noriu kad mano plaukai būtų tankūs
noriu kad mano nagai būtų tiesūs ir nenukramtyti
noriu kad mintys galvoje būtų šviesios ir protingos
niekad negalvojau jog skausmingiausi mūšiai bus su savimi...
sustingo rankos
sustingo kojos
sustingo kraujas
sniegas sušaldė
mano aižėjančią širdį
nebereikalingi jausmai
viskas ko man reikia
tai sušalę žingsniai
tai pėdsakai
kuriuos bandau išminti
niūrūs praeivių veidai
slenka iš pilko namo
tačiau katinėlio kailis
švelnus it arbatos kvapas
Pasiilgau to dėmesio, kurio sulaukia mažas vaikas.
Norėčiau ir vėl būti parnešta iš automobilio po išdaigų kupinos dienos pas senelį kaime.
Norėčiau, jog ir vėl eitume pasivaikščioti kas vakarą.
Norėčiau, kad pižamų vakarėlis su broliu ir pusseserėmis būtų sutiktas su karštu puodeliu saldžios kakavos.
Norėčiau ir vėl sulaukti žaislų, norėčiau šukuoti lėlės plaukus, norėčiau ir vėl pažaisti su dinozaurais.
Norėčiau praleisti daugiau vakarų su broliu, kai gaminom picas ir juokiamės prie puodelio arbatos, kai nerūpi, kad garsiai aidi mūsų kalbos.
Norėčiau turėti daugiau laiko, norėčiau grįžti.
Nejaugi iš tikrųjų paskutinieji metai?
Žinojau, jog laikas bėga greitai, kai bandžiau jį pavyti, netekau kvapo.
Liguistas šuo, tačiau siela vis dar jauna,
Kasdien pasitinka mane su ausis rėžiančia daina,
Norėčiau, jog jis mane taip pasitiktų dar daug savaičių, mėnesių ir metų,
Tačiau, kas dabar žino, kiek dar turim laiko,
Tikiuosi, kad suteikiu jam dar daug laimingų kauksmų, lojimų ir apkabinimų...
gyventi žiemą – išmokti kvėpuoti
gyventi pavasarį – prisiminti ką reiškia šėlioti
gyventi vasarą – užmiršti „negalima“ ir „pasiduoki“
gyventi rudenį – prisiminti norą teplioti
gyventi naktį – skrajoti sapnuose
gyventi dieną – širdis gieda
gyventi akimirką – abejonių nėra
ašarojančios akys skaičiuoja krištolines eketes
kuriose nenustoja žiopsoti žuvys
aš tik noriu miego
šįkart džiaugsmo ašaros
pamirštu kvėpuoti
prisiminimai žybčioja it sugedusi šviesa
įtraukusi oro gurkšnį
užuodžiu nostalgišką kvapą
balta gatvė tuščia
vėl raminanti pūga
paskęsti pusnies patale
kokia elegantiška pabaiga
mane gąsdina žmonės
ne tamsa
šaltis glosto skruostą
visada mėgau žiemą
sniegas blizga
mėnulio šviesoje
Visada jausdavau, kad reikia rėkti, jog mane išgirstų.
Todėl dabar tyloje jaučiuosi per garsi.
Man nereikia imti tiek daug į širdį.
Esu tokia, kokia esu, kartais tai reikia sau priminti.
Turiu vieną kūną ir širdį, gaunu tik vieną bandymą šį gyvenimą ištirti.
Snaigė, Žvaigždė, Strėlė ir Pelėda,
Tėvas, Mama, Sūnus ir Dukra –
Motinos žiedas sujungia mus, nors greitai išsisklaidysim.
Aš esu savo motinos ir tėvo dukra.
Bijau išeiti į pasaulį, bijau išskleisti sparnus ir užaugti.
Kas man padės susiūti sijoną, jei ne tėvas?
Kas man padės ištaisyti rašybos klaidas, jei ne mama?
Kas man padės išsikalbėti, jei ne brolio pašaipa?
Su kuo eisiu pasivaikščioti, kam galėsiu pasiskųsti, kam pasakysiu – užkniso, gana?
Man šešiolika, laiko liko nedaug, kas tie dveji metai, kai brolis jau kitąmet išeina.
Mėnulis visada liks draugas.
Karštakošė saulė visada primins, kad veidą puošia strazdanos.
Pasiilgau vaikystės, kai nemiegoti buvo iššūkis,
Užmigti dabar, per pamokas, tai – nevykęs planas.
Pasiilgau vaikystės, kai buvo mažiau laisvės.
Nebenoriu tiek daug atsakomybės.
Kodėl taip greit užaugau?
